Tomas Vaiseta – laikas mums galvoti kitaip

Tomas Vaiseta

Vakar bibliotekoje džiugiai ir pakiliai įteikta rašytojo, leidėjo, redaktoriaus Kazimiero Barėno literatūrinė premija – pagerbtas 2014-ųjų premijos laureatas istorikas, jaunasis rašytojas Tomas Vaiseta. Jo kūryba išreiškia kitokio mąstymo kartos atėjimą.  

Laureatą sveikino Seimo narys Povilas Urbšys, Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius. Auditorija išgirdo taiklų Tomo Vaisetos kūrybos apibūdinimą.

„2014-ųjų K. Barėno literatūrinę premiją gauti siūlyti net septyni autoriai. Komisija vieningai nutarė 2014 m. premiją skirti Tomui Vaisetai už knygą „Paukščių miegas“, paskelbė literatūrinės premijos komisijos pirmininkė, G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė.

Žodį taręs Povilas Urbšys atkreipė dėmesį į Tomo Vaisetos monografiją „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“, ieškojo temos sąsajų su „Paukščių miegu“. „Kas ta nuobodulio visuomenė sovietiniais metais, kodėl žmonės tampa tokios visuomenės dalimi? Kai nejaučia prasmės, kai tampa manipuliacijos objektu.“ „Paukščių miegas“, P. Urbšio nuomone, reiškinys, kada istorikas išdrįsta istoriją adaptuoti prozoje, kai istorija prasideda nuo vidinio žmogaus pajautimo, būsenų.

„Tai tarsi aliuzija į tai, kas vyksta šiandien: mums reikia pagalvoti, ar netampame nuobodulio visuomenė, kodėl nenorime pabusti. Autorius ragina nebijoti pabusti“, kalbėjo Povilas Urbšys.

Apie „Paukščių miegą“ lietuvių literatūros kontekste kalbėjo poetas, knygos redaktorius Arnas Ališauskas. „Tai, kad premiją laimėjo Tomas Vaiseta – logiška ir pagrįsta literatūriškai, sakė jis. Su mūsų literatūra yra tokia bėda. Tautinio atgimimo pabaigoje prasidėjo etapas, kai daugybė autorių pradėjo rašyti romanus apie rezistenciją romantizuotai, kuri buvo labai „gera“, „teisinga“, bet stipriai plokščia, kaip lenta, be charakterių, situacijų literatūra. Tokios knygos kaip saldainių dėžutė, gražiai išleistos, bet jose literatūros – tiek pat kaip saldainių dėžutėje“, kalbėjo A. Ališauskas.

Paskui, sakė A. Ališauskas, užaugo karta, kuri brendo lūžio metais. „Nustebau, kaip ji neapkentė mūsų tautos, valstybės, bendruomenės, prasidėjo destrukcijos laikas, nebuvo blogesnio žodžio už tėvynė, parodomasis anarchizmas, jie pyko ant bejėgiškumo į kurį buvo įmesti. Tomo Vaisetos knyga – ženklas, kad ateina nauja karta su kitokiu stipriu požiūriu. Jie nenori romantizuoti, sėti destrukcijos, jie nori pažiūrėti iš vidaus“.

Tomas – istorikas, tačiau, pasak redaktoriaus, jis ir stiprus psichologas, minios ir individo. Kūryboje derina didžiąsias geopolitines slinktis, tokias kaip karas, okupacija, privaloma emigracija, ir mikroskopines slinktis, kurios vyksta žmogaus sąmonėje, prote. Tomas Vaiseta prozoje puikiai suderina tuos lygmenis: istorinius ir žmogaus vidaus, ieško atsakymo į esminius klausimus.

„Geros literatūros bruožas yra kelti klausimus, bet neduoti atsakymų. Kas kaltas, ką daryti, kas čia šeimininkas? Tomas neduoda atsakymų, jis veda galimas ėjimo kryptis, istorinius įvykius dekonstruoja, sukapoja, paskui rekonstruoja įdėdamas stiprų humaniškąjį matmenį. Tomo Vaisetos veikėjai be to, kad jie pikti, kompleksuoti, yra ir gražūs, patrauklūs, daugiaplaniai“, sakė A. Ališauskas.

T. Vaisetos prozoje redaktorius akcentavo žmogaus elgesį ribinėje situacijoje, ribines būsenas, žmogaus iškėlimą į tas situacijas. „Tai, kad jauni autoriai lenda į tokias temas, rodo mūsų literatūros, visuomenės sveikimą iš potrauminės būsenos. Ribinėje situacijoje laikas pabusti, tai išsilaisvinimas, kaip apsivalymas, gal prieš naują gyvenimą. Tai kaip ženklas, kad mūsų literatūra keičiasi, eina į naują kokybę. Sveikinu Tomą ir lietuvių literatūrą“, reziumavo A. Ališauskas.

Tomas Vaiseta kalbą pradėjo nuo padėkos pirmiausia skaitytojams. „Kai klausia, kaip jaučiuos gavęs premiją, sakau – tai vieni nemalonumai“, sakė jis. „Viena, labai išauga mano ego. Antras nemalonumas, kad rašydamas jauties kaip sliekas, įsikasęs į dirvožemį, tūnantis ramiai, kažką virškini, ateina lietus, audra, tave išmeta į viršų, sveikina direktoriai, seimo nariai, merai, o tu esi sliekas, bijai, kad atskris koks paukštis ir tame suvalgys. Jauties absurdiškai, nes rašymas nesusijęs su viešumu. Trečia, galėjau tiesiog rašyti, o premijos dovanojamos už tai, kad iš tavęs kažko tikimasi, suprantu kaip už perspektyvą, ateitį“.

„Premija svarbi ne kaip atskiro žmogaus išskyrimas, neva, aš geresnis. Jos esmė – skaitytojams, tiems, kurie domisi kultūra, pasakyti, kad mums tai svarbu. Nesvarbu, čia stoviu aš ar kitas žmogus, svarbu procesas, pati literatūra, pasitvirtiname – procesas gyvas. Džiaugiuos bet kokios premijos egzistavimu, reiškia, žmonėms svarbu literatūra, kultūra,“ sakė T. Vaiseta.

Rašymo etikos leitmotyvas jam – pasirinkti istoriją dėl jausmo, kuris apima pagalvojus apie istoriją, nugyventus gyvenimus, siaubo jausmą, tai, kas vyko iki tavęs. „Galvoji apie senelius, tėvus, tautos istoriją, supranti, kiek jie gyvenime nuėję. Esame įpareigoti nepamiršti, įveikti tą siaubą, prarają – rašyti. Man pačiam tai nėra istorinė proza, neturėjau tokio tikslo, man literatūra padeda istoriją prieiti kitu kampu. XX a. privedė žmones prie daugybės ribinių situacijų, amžius, deja, bet labai turtingas ribinių patirčių, būsenų“.

Kitas svarbus dalykas, sakė T. Vaiseta, kad jaučia pyktį, socialinį pyktį, žiūrėdamas į dabartinės mūsų visuomenės kai kuriuos procesus. „Vienas jų – stiprus noras kitam žmogui primesti tapatybės, identiteto vaidmenį, sukirpti pagal vieną kirpimą. Kad turime kurti vienokias šeimas, būti vienokie, o ne kitokie lietuviai. Laikas mums galvoti kitaip, negalim žmonėms primetinėti tapatybės, rolių, vaidmenų, pasaulis pasikeitęs, svarbu rasti savo vietą tokiame laike, koks yra duotas gyventi čia ir dabar“, sakė laureatas.

Šventėje ištraukų iš Kazimiero Barėno ir Marijos Barėnienės prisiminimų skaitė Ignas Lokcikas ir Aleksandra Kubiliūtė, J. Balčikonio gimnazijos mokiniai. Kazimiero Barėno skaitykloje laureatas įrašė palinkėjimą bibliotekos Svečių knygoje, pastatė knygą į K. Barėno premijos laureatų lentyną.

Bibliotekai dovanota Tomo Vaisetos knygų „Paukščių miegas“ ir monografija „Nuobodulio visuomenė“.

Virginijaus Benašo nuotraukos

Kviečiame pažiūrėti renginio fotoreportažą

Informaciją parengė
Vilija Stokienė
PAVB RsV koordinatorė
Tel. (8~45) 50 20 38