Kelionių aistruolės dienoraštyje – ir puikūs įspūdžiai apie mūsų biblioteką

Barbara Ogonowska-Antonsson – moteris, kuriai smagu pažinti svečias šalis, kitas kultūras, gilintis į kitų tautų istoriją bei mokytis užsienio kalbų.

Gimusi ir užaugusi Lenkijoje, baigusi vokiečių kalbos studijas, mokanti penkias užsienio kalbas, gyvenusi JAV, Šveicarijoje, šiuo metu gyvenanti Prancūzijoje, ji daug keliauja, o keliaudama ne vien turistės akimis žvelgia į lankomą šalį, bet ir ieško tos šalies autorių literatūros kūrinių.

Čia pateikiamas jos pasakojimas apie Lietuvoje patirtus įspūdžius, o jie įdomūs ir tuo, jog čia minimas ir Panevėžys, ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Jos atsiliepimai apie užsienio kalbomis perskaitytas lietuvių autorių knygas – tinklaraštyje Geros knygos

„Nutarusi keliauti į Lietuvą, turėjau tinkamai pasiruošti. Ten, kur aš dabar gyvenu, Lietuva dažniausiai nėra sąraše tų šalių, kurias ruošiamasi aplankyti, o dažnai ir apskritai neturima supratimo, kur ši šalis yra, taigi, buvo nelengva surasti kelionių knygą apie Lietuvą. Žinoma, tokiu atveju galima naudotis internetu ir surasti ten daug įdomios informacijos, tačiau aš labiau mėgstu knygas. Kadangi pusę savo gyvenimo praleidau Lenkijoje, žinojau kai kuriuos istorinius faktus apie Lietuvą – jie daugiau ar mažiau tikslūs, o taip pat buvau susidariusi tam tikrą vaizdą iš literatūros kūrinių. Tačiau iki kelionės tai buvo tik faktai – už jų nestovėjo jokie realūs žmonės, jokie gyvi peizažai... Taigi, kelionė buvo suplanuota ir aš nusprendžiau elgtis taip, kaip rašė Henrikas Senkevičius viename mano mėgstamiausių jaunystės romanų „Tvanas“ – tiesiog kaip turistė.

Jau važiuojant per šalį iš Vilniaus oro uosto link mūsų pirmosios kelionės stotelės maloniai nuteikė puikus greitkelis ir nuostabūs žalių lygumų vaizdai – gyvenant kalnuose, kaip kad aš dabar, galima grožėtis nuostabiais vaizdais, tačiau kai tenka važiuoti kasdien kalnuota vietove, tai ima varginti, o man labiau patinka miškai, ežerai, upės, laukai... Viskas Lietuvos kraštovaizdyje atrodė taip švaru ir žalia!

Mūsų pirmoji kelionės stotelė – Panevėžys. Būčiau apie šią vietą nieko ir nežinojusi, jei ji nebūtų paminėta H. Senkevičiaus „Tvane“. Kelionių vadovas apie Panevėžį taip pat teikia labai mažai informacijos.

Mūsų pirmasis aplankytas objektas Panevėžyje buvo tikras siurprizas. Biblioteka. Kas yra biblioteka? Paprastai tai vieta, kurioje laikomos knygos, kurias galima pasiimti į namus ar skaityti vietoje. Esu aplankiusi šimtus įvairių bibliotekų. Kai kurios jų buvo įspūdingos – tokios, kaip Kongreso biblioteka, dauguma jų – mažos ar didelės, senos ar modernios – tiesiog pastatas, į kurį gal net nepažvelgtum antrą kartą. Jos tiesiog atlieka savo funkciją. Kai kurios iš jų panašios į bauginančius milžinus – kaip kad Miterano biblioteka Paryžiuje.

Šią mes pirmiausiai pamatome iš šono. Ir čia ji atrodo tarsi trys skirtingų stilių ir skirtingų laikmečių pastatai, sujungti į vieną. Iš priekio – tiesiog dailus klasicistinis sprendimas. O kai įžengiame į vidų, pirmasis komentaras, besprūstąs iš lūpų: „Oho!“ Kokia sėkminga senojo ir moderniojo stiliaus sąjunga, gebanti atlikti įvairiausias funkcijas! Pasijuntu beveik lyg vaikas, besidairantis aplinkui, bėgiojantis laiptais, besigrožintis architektūros detalėmis... Sakykit, ar jums anksčiau yra tekę matyti vieno pastato bokštą po kito pastato stikliniu stogu? Tyrinėti stiklinę sieną su įvairiomis žymių rašytojų citatomis? Padariau net keletą šio puikaus vitražo nuotraukų, tačiau jos neatspindi tikrojo šio kūrinio žavesio.

Šiuo atveju buvo gerai, kad aš nemoku lietuvių kalbos, nes būčiau tiesiog reikalavusi pasilikti šioje bibliotekoje ilgiau ir ištyrinėti jos katalogo turinį. Tačiau laukė dar daug įdomių nepamatytų dalykų.

Pavyzdžiui, Aleksandro paminklas. Aš, žinoma, žinojau, kad Lenkijos karaliai ir jų sūnūs taip pat buvo didieji Lietuvos kunigaikščiai, bet nežinojau visų aplinkybių ir priežasčių. Čia sužinojau, kad vienas iš mažiau žinomų ir gana nepopuliarių Lenkijos karalių pakankamai ilgai valdė Lietuvą ir buvo įkūrėjas kaip tik tos vietos, kur aš tuo metu lankiausi – Panevėžio.

Liepą prasidėjusį karštį maloniai nuslopino mūsų pasivaikščiojimas Senvagėje, kur pamatėme daug šiuolaikinių skulptūrų. Kai kurios jų pasirodė linksmos, kai kurios – keistokos, dauguma – originalios.

Kita mūsų kelionės stotelė – Kėdainiai. Pakeliui į šį miestą patekome į literatūrinį nuotykį! Pasirinkdami ramesnį kelią vietoje greitkelio mes paklydome ir atsidūrėme Česlovo Milošo gimtinėje. Kokia nuostabi vieta! Traukėme vaizdingu keliu, priėjome ažuolyną, pasodintą Č. Milošo ir kitų kultūros veikėjų, pasigėrėjome Isos slėniu ir išstudijavome visą informaciją apie rašytoją pavilione, kuriame paprastai vyksta literatūriniai renginiai. Aš buvau sužavėta daugeliu atžvilgių: pirmiausiai, mano jaunystės laikais Č. Milošo knygos Lenkijoje dėl žinomų priežasčių buvo uždraustos, tad daug ir nežinojau apie šį rašytoją. Vėliau, kai jo darbai pradėjo būti leidžiami nelegaliai, buvau per jauna, kad tuo domėčiausi. Dabar jaučiu, kad galiu jo kūrinius skaityti daug geriau juos suprasdama – ir taip yra būtent dėl šios įvykusios kelionės. Ir dar: koks subtilus būdas įamžinti rašytojo atminimą – ne statant didingą (ir, greičiausiai, neišvaizdų) paminklą, o suteikiant galimybę dabartiniams ir ateities rašytojams susiburti, diskutuoti, mokytis būtent toje vietoje, kuri buvo tokia brangi pačiam Č. Milošui.

Būdami Kaune ir eidami link žymiojo Velnių muziejaus, pasirinkome siaurą gatvelę, kurios pavadinimas – Elizos Ožeškovos – sukėlė man prisiminimų apie mokykloje skaitytą šios rašytojos kūrinį „Prie Nemuno“, kuris man visai patiko, nors ir buvo šiek tiek per sudėtingas mums, jaunesniųjų klasių moksleiviams... Staiga suvokiau, kur tiksliai aš esu. Tad pasivaikščiojimas Nemuno pakrante, leidžiantis saulei, buvo tiesiog neišvengiamas!

Vilniuje praleidau labai įdomią popietę Adomo Mickevičiaus muziejuje ir vėl turėjau skinti savo aplaidumo vaisius, nes supratau, kad išties mažai žinau apie šį rašytoją dėl to, jog savo laiku pakankamai tuo nesidomėjau.

Vėliau aplankėme Šv. Onos bažnyčią, taip sužavėjusią Napoleoną. Ji išties puiki! Tačiau dar didesnis siurprizas buvo netoliese pamatytas paminklas Adomui Mickevičiui. Jis labai paprastas, realaus žmogaus ūgio, tačiau man jis pasirodė mielesnis už senąjį rašytojo paminklą Varšuvoje. Tačiau varšuvietiškasis su jo tvirtybe ir tam tikru išdidumu, ko gero, labiau atitinka poeto dvasią, nes A. Mickevičius buvo išties temperamentingas žmogus.

Aš nebūčiau savimi, jei būčiau praleidusi vieną ypatingą renginį tą vakarą – šviesos šou, kuris buvo skirtas Mindaugo karūnavimo dienai ir vyko Žemutinėje pilyje. Žinoma, aš nesupratau lietuviško teksto, tačiau pakako matyti 3D vaizdus, rodomus ant sienos, kurių turinys buvo aiškus net ir labai ribotai išmanančiam Lietuvos istoriją. O tautinė giesmė, kurią pradėjo berniukų choras, o vėliau traukė ir visa gausiai susirinkusi minia, buvo išties galingas ir įspūdingas baigiamasis šventės akordas!

Aš praleidau Lietuvoje tik savaitę vasarą, liepos pradžioje. Dabar jau žiema, sninga, tačiau aš vis dar Lietuvoje – savo sieloje. Pati esu nustebinta, kiek daug aš sau laimėjau aplankydama jūsų šalį. Atradau ištisą naują pasaulį. Pasaulį, kuris, tam tikra prasme susipynęs su manuoju ir šiek tiek skirtingas, ir dėl to dar įdomesnis ir paslaptingesnis.

Tačiau turiu pabrėžti, jog mano žinios apie Lietuvą vis dar išlieka labai ribotos, nes kelionės metu matėme tik senąsias miesto dalis, istorines vietas ir neturėjome laiko bei galimybės pažvelgti į šiuolaikinį šalies gyvenimą“.

Mūsų viešnios atsiliepimai apie perskaitytus lietuvių autorių kūrinius

Barbaros Ogonowskos-Antonsson mintis užrašė Virginija Švedienė

Iliustracijoje – B. Ogonowska-Antonsson Australijoje (nuotr. iš asmeninio archyvo)