Juozas Budraitis: „Savo gyvenimą matuoju filmais“

Yra tokių susitikimų, kurie virsta kultūros reiškiniu visam miestui, kuriuose gaunama išminties ir gerumo pamokų. Toks buvo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykęs susitikimas su didžiu aktoriumi, fotografu, diplomatu Juozu Budraičiu ir humanitarinių mokslų daktare, vizualinės kultūros tyrinėtoja Margarita Matulyte per jų bendros knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ sutiktuves. Renginyje dalyvavo šios knygos leidėjas Raimondas Paknys.

M. Matulytė pasakojo, kad šios knygos išleidimo istorija prasidėjo prieš dvejus metus, kai Raimondo Paknio leidykla sumanė išleisti knygą apie Juozo Budraičio fotografiją. Bekalbant su aktoriumi apie jo fotografinę patirtį atgijo prisiminimai apie jo vaidmenis kine, apie kolegas, filmavimo aikštelių nuotykius. Taip iš knygos apie fotografiją atsirado knyga apie kiną, apie kurį pasakoja pats aktorius, jo kolegos, laiškai, recenzijos. Turinys susidėliojo į 22 filmų pasakojimą. Buvo išskirti tie filmai, kurie atskleidžia idėjų, temų, žanrų įvairovę.

Knygoje pasakojama ne tik apie iškilaus aktoriaus likimą, bet apie visą epochą. Pasak M. Matulytės, ši epocha buvo labai kontroversiška, skausminga ir sėkminga vienu metu, nes ta kūrėjų karta, kuri dirbo sovietmečiu ypač sudėtingomis sąlygomis, buvo labai talentinga, turinti savo humanistines vertybes, aktualias visai visuomenei. Filmai, kuriuose vaidino J. Budraitis, tas vertes išsaugojo ir perkėlė į mūsų laiką. Knygoje nesistengiama persvarstyti, interpretuoti tų vertybių, čia buvo svarbu autentiškais šaltiniais remiantis atkurti tą didžiąją patirtį. Knygos autoriai labai rimtai ir atsakingai žiūrėjo į šią užduotį. Jų nuomone, kiekviena smulkmena yra vertinga, įsimintina, o juk jų buvo labai daug ir reikėjo atsirinkti tai, kas svarbiausia, tiesiant vieną kelią.

Bibliotekoje susirinkę žmonės buvo tikri laimės kūdikiai iš didžios asmenybės lūpų galėję išgirsti jo gyvenimo pasakojimus. Lengvai, šmaikščiai, su humoru J. Budraitis pasakojo apie savo vaikystę ir jaunystę, kuomet energijos buvo tiek daug, kad norėjosi lėkte lėkti, viską išbandyti. Viskas buvo smalsu. Aktorius pasakojo, kaip labai jis mylėjo savo mamą, kaip kiekvieną gautą saldainį pirmiausia nešė jai. Kartu įsiminė ir nepritekliai, ir skaudūs potyriai, išlikę visam gyvenimui. Klumpė, pamesta klampojant per purvą, ir bausmė už tai, jį taip įskaudino, kad iki šiol niekam apie tą įvykį iki galo nėra papasakojęs.

J. Budraičio likime buvo daug netikėtų posūkių. Pasak aktoriaus, mes patys kuriame likimą, tačiau jį paveikia, formuoja atsitiktinumų seka. „Nenorėjau būti aktoriumi. Net tokia mintis į galvą neateidavo. Mane domino medicina. Susirinkau didelę biblioteką medicinos klausimais, daug sužinojau apie visokias ligas“, – pasakojo J. Budraitis, prisiminęs kaip neigiamai jį paveikusios tos sukauptos žinios. Mat visąlaik įsikalbėdavo kokią baisią ligą, pritaikydavo jos požymius sau ir imdavo galvoti, kad jau mirtis čia pat.

Nuo pat vaikystės buvo jautrus, nedrąsus, uždaras, tačiau likimas tarsi pokštaudamas įmesdavo jį į tokias situacijas, kuriose įrodydavo pats sau galįs išspręsti sudėtingiausius iššūkius. Taip netikėtai atsirado filmavimo aikštelėje. Atėjo gražių merginų, dalyvaujančių filmo atrankoje pažiūrėti, draugai juokaudami įstūmė į kambarį, kuriame vyko visas procesas. Pargriuvo ir pilvu čiuožte pričiuožė prie kūrybinės grupės, o viskas baigėsi tuo, kad buvo pakviestas filmuotis.

Nuo to mažo netikėtumo prasidėjo pažintis su kinu, o nuo Jono Lokio vaidmens Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ - milžiniška aktoriaus karjera. Sukurta per 100 vaidmenų kine, teatre, televizijoje. Dirbo su lietuvių, latvių, estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, kazachų, čekų, bulgarų, vokiečių režisieriais. Sudėtinga aktoriui įvardinti tuos vaidmenis, kurie jam svarbiausi. J. Budraitis sako savo gyvenimą matuojantis ne metais, o filmais.

Šalia kino buvo ir teatras. Būtų galima vardinti spektaklius, vaidmenis, režisierius, tačiau susitikime J. Budraitis papasakojo vieną istoriją, kaip jam teko derinti kino ir teatro aktoriaus profesijas. Filmavosi viename vokiečių režisieriaus filme, filmavimas vyko Kuboje, o grįžus į Lietuvą režisierius Jonas Vaitkus pareiškė, kad būtinai turįs vaidinti jo spektaklyje V. Krėvės „Šarūnas“, nes dėl šio vaidmens jau anksčiau buvo sutarta. Prireikė milžiniškų valios pastangų ir nepaprastai intensyvaus darbo, nes iki spektaklio premjeros buvo likę tik pusantros savaitės. Aktorius persikraustė gyventi į teatrą, miegojo ant grindų, tačiau Šarūno vaidmuo buvo sukurtas.

Bibliotekoje vykusiame renginyje panevėžietis aktorius Algirdas Paulavičius prisiminė įvairių įvykių iš Juozo Budraičio gyvenimo ir kolegos susitikimą su legendiniu režisieriumi Juozu Miltiniu 1966 metais. J. Budraitis buvo gavęs kvietimą dirbti Panevėžio teatre, tačiau tuo metu jis pradėjo studijuoti teisę, o vėliau gyvenimo kelias pasuko kita linkme.

Likimas tarsi netikėtai stumtelėjo J. Budraitį į diplomato tarnybą. Gal kai kam buvo ir netikėta, kad kino ir teatro įžymybė maždaug prieš dvidešimt metų ėmėsi visai naujos veiklos. Kelis kartus kalbintas dirbti Lietuvos kultūros atašė Maskvoje, vis atsisakydavo, tačiau žmonos palaikomas nusprendė imtis šių atsakingų pareigų.

Per 14 metų darbo nuveiktas didžiulis darbas, pristatant Lietuvos kultūrą, mokslą visoje Rusijoje. Surengta daugybė parodų, koncertų, teatro ir kino forumų, mokslinių konferencijų, susitikimų su įvairių sričių Lietuvos korifėjais. Nuveikti tuos didelius darbus J. Budraičiui padėjo ne tik jo asmenybės žavesys, visapusė patirtis, diplomato ir kultūros žmogaus sugebėjimai, bet ir tai, kad Rusijoje jis buvo gerai žinomas ir labai vertinamas kaip didis aktorius. Jis pats susitikime apie tai kalbėjo paprastai ir šmaikščiai, papasakojęs istorijas, kaip pavyko pasiekti, kad prie traukinio būtų prikabinti papildomi vagonai, norint atvežti nemokamai Lietuvos menininkus, Jurgio Baltrušaičio centre suburti 50 garsiausių Rusijos akademikų ar išleisti Lietuvos istoriją rusų kalba.

Po ilgo nuoširdaus svečių bendravimo su skaitytojais, kurie plūste užplūdo biblioteką, knygos leidėjui R. Pakniui kilo mintis leisti antrą knygą, kurioje tų pačių autorių duetas perteiktų aktoriaus turtingo gyvenimo istorijas: įdomias, gilias, leidžiančias pažinti neišmatuojamą žmogaus pasaulį.

M. Matulytė dėkojo didelę patirtį kultūros leidyboje turinčiam R. Pakniui už palaikymą kuriant knygą „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“. Ji sakė, kad knygos rašymo procesas yra kur kas sudėtingesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. J. Budraitis gali papasakoti daug istorijų, kuriose gausu įdomių įvykių, smagių nuotykių, bendravimo su žymiomis asmenybėmis, tačiau po to jis kruopščiai peržiūri užrašytą tekstą ir labai daug liepia išbraukti.

Susitikimo metu M. Matulytė išsakė daug šiltų žodžių apie Panevėžį, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Pastarojoje ji sakė pasijutusi tarsi Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Pasak M. Matulytės, Panevėžys yra svarbus kultūros židinys Lietuvoje, o mieste esančių kultūros įstaigų veikla vilniečiams kartais yra geriau žinoma nei esančių sostinėje. Perfrazuodama prof. G. Mažeikio mintį, kad „Vilnius Šiauliams arčiau nei Šiauliai Vilniui“, ji teigė, kad Vilnius tiek arti Panevėžio, kiek Panevėžys arti Vilniaus.

Virginijos Januševičienė tekstas

Virginijaus Benašo nuotr.