Apie praeities realijas – per žodį ir dainą

Konferencija „Istorijos ženklų skaitymo pamokos“, skirta Juozo Urbšio 120 metų sukakčiai, kiekvienam buvo įdomi savaip. Vienus labiausiai domino pranešimai, kiti gėrėjosi patriotinėmis Deivio Norvilo dainomis, treti atgaivą sielai rado Juozo Urbšio sodyboje, kuri visus pasitinka svetingai, todėl gera susirinkusiųjų nuotaika išsklaidė net lietaus debesis.

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka kartu su Panevėžio kraštotyros muziejumi surengė gyvosios istorijos konferenciją „Istorijos ženklų skaitymo pamokos“. Tai buvo vienas iš renginių, skirtų paminėti Baltijos kelio ir Juodojo kaspino dienai.

Konferenciją Juozo Urbšio tėviškėje (Čiūrų k., Panevėžio r.) pradėjęs dainų autorius ir atlikėjas Deivis Norvilas klausytojus sužavėjo savo dainomis, puoselėjančiomis meilę Tėvynei. Dainininkas dainavo ir žinomas partizanų dainas, ir naujausius savo kūrinius. Grupė mergaičių, atvažiavusių iš „Carito“ Dienos centro, sakė, kad šios dainos joms paliko didžiausią įspūdį.

Susirinkusius sveikino Seimo narys, paskutiniojo Lietuvos tarpukario užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio brolio anūkas Povilas Urbšys, vyskupas Jonas Kauneckas, Panevėžio rajono vicemeras Antanas Pocius, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė.

Kauno vicemeras Vasilijus Popovas su Sąjūdžio, Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos, Šaulių sąjungos skyrių atstovais renginio organizatoriams padovanojo Kauno miesto vėliavą – J.Urbšys buvo šio miesto Garbės pilietis.

Užsienio reikalų ministerijos atstovas Artūras Vazbys įteikė Užsienio reikalų ministro padėką VII respublikinio vyresniųjų klasių mokinių rašinio ir esė konkurso vertinimo komisijos narei ir šio konkurso iniciatorei Dalijai Tubelienei.

Šio konkurso nugalėtojai buvo apdovanoti vertingomis dovanomis. VII respublikinio vyresniųjų klasių mokinių rašinio konkurse pirmą vietą pelnė Akvilė Gorbačaitė (mokytoja Jolita Velžienė) iš Raudondvario gimnazijos Kulautuvos skyriaus Kauno rajone. Antrą vietą – Agnė Simanavičiūtė (mokytoja Lina Martūnienė) iš Griškabūdžio gimnazijos Šakių rajone.

Esė konkurse pirma vieta paskirta Rasai Rimšaitei (mokytoja Audra Gudynienė ) iš Panevėžio K. Paltaroko gimnazijos. Antra vieta – Simonai Bėrontaitei (mokytoja Adelė Žeimytė) iš Salantų gimnazijos Kretingos rajone. Trečiąsias vietas pelnė panevėžiečiai Marija Vasiliauskaitė (mokytoja Audra Gudynienė) iš K. Paltaroko gimnazijos ir Juras Nauronis (mokytoja Emilija Gedraitienė) iš „Minties“ gimnazijos.

„Mums palikti Juozo Urbšio prisiminimai – tai jo testamentas, kurį jis papildė vis naujomis mintimis apie santarvę, Lietuvos istorinį kelią, tautos apsisprendimo teisę. Aiški, tvirta rašysena, valinga, iš kasdienybės smulkmenų išsiveržusi mintis. Iki etinės formulės, iki universalaus būties ženklo sukoncentruotos mintys. Dabar, kada mums nebetarpininkauja nei jo raminanti šypsena, nei jo atidumas, vertybės, kurios yra mums paliktos, nebe visada yra giliai suprantamos ir priimamos. Kas gali būti vertesnio už jo patirtį, į kurią gilindamiesi išmoktume vertinti istoriją ir tautos suvokimą“, – kalbėjo renginį vedęs aktorius Evaldas Stokė.

Doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė savo pranešime „Juozas Urbšys ir Lietuvos valstybingumo saulėlydis (1938–1940 m.)“ apžvelgė svarbiausius momentus, kuriuos per tuos pusantrų metų patyrė J. Urbšys, dirbdamas užsienio reikalų ministru trijose vyriausybėse. Tai buvo nepaprastai sudėtingas laikotarpis, kuomet reikėjo priimti labai svarbius sprendimus: Klaipėdos netekimas, Ribentropo Molotovo paktas, ultimatyvios derybos dėl Vilniaus sugrąžinimo, santykiai su Rusija, pareikalavę didžiulių diplomatinių sugebėjimų.

Urbšynėje įsikūrusio J. Urbšio visuomeninės minties centro vadovas, vienas svarbiausių konferencijos organizatorių Arnas Simėnas pasirūpino, kad programa būtų svari ir įdomi, kad visi gautų ir žinių, ir peno sielai.

Susirinkusieji galėjo apžiūrėti J. Urbšiui skirtą ekspoziciją, Aloyzo Urbšio drožtas medines skulptūras. Jo našlė Danutė Elena Urbšienė, renginyje dalyvavusi su savo sūnumi Algirdu, sakė, atvažiuojanti į kiekvieną šioje sodyboje vykstantį renginį.

Po renginio visi vaišinosi gilių kava ir tradiciniu „Urbšynės“ pyragu po Urbšio ąžuolu. Bibliotekos darbuotojos per visus renginius čia paruošia tokį įspūdingą užkandžių stalą, kad jis primena meno kūrinį. Nors padangę kartkartėmis užtemdydavo debesys ir prapliupdavo lietus, konferencijos svečiai neskubėjo skirstytis. Diskutavo įvairiomis temomis, gardžiavosi užkandžiais ir vis gyrė sodybos jaukumą, gamtos grožį ir vaišingus šeimininkus.

Antroji konferencijos dalis, kurios metu buvo skaitomi pranešimai, vyko G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje. Organizatoriai į konferenciją sukvietė lektorius, kurių pranešimai atskleidė ne tik didžią Juozo Urbšio asmenybę ir jo nuveiktus darbus, bet ir tuos istorijos puslapius, kurie duoda daug vertingų žinių apie Lietuvos gyvenimą tarpukariu ir sovietmečiu, apie to meto realijas, kurios mums yra mažai girdėtos arba beveik visai nežinomos, jie atgaivino jau primirštus įvykius ir pažvelgė į juos per mokslo prizmę.

„Dvi respublikos, dvi savanorių kartos, situacijos, aišku, skirtingos. Pirmoji savanorių karta, mūsų seneliai, išgyveno karus, kovas, didžiulį pasipriešinimą. Antroji laikėsi neginkluoto pasipriešinimo koncepcijos, bet idėja lieka ta pati – savo noru einu ginti Tėvynės. Tos kartos yra glaudžiai susijusios. Remdamasi savo senelių, tėvų pavyzdžiu, atsigręždama į praeitį antroji karta žiūrėjo į priekį“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejaus dr. Aušra Jurevičiūtė pranešime „Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai 1918–1923 ir 1990–1991 m.“

Lietuvos istorijos muziejaus dr. Artūro Svarausko pranešimo tema „1926-ieji: ar komunistai planavo valstybės perversmą Lietuvoje?“ suintrigavo, o lektorius nenuvylė pažėręs gilių įžvalgų.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas dr. Arūnas Bubnys skaitydamas savo pranešimą „1941 m. birželio sukilimas Panevėžio apskrityje“ atskleidė įdomių to laikotarpio faktų.

Susirinkusius itin sudomino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojos Editos Jankauskienės pranešimas „Sovietinės valdžios represinė politika: mirties nuosprendžių vykdymas 1944–1947 m.“.

Konferencijos dalyviai dar puikiai prisimena laikus, kai jie patys ar jų tėvai, seneliai klausė Laisvos Europos radijo, „Amerikos balso“ laidų, kurios buvo dažnai pertraukiamos įvairių trukdžių, bet daugeliui lietuvių buvo vienintelis gaivaus oro gūsis iš už geležinės uždangos. Apie tai savo pranešime „Vakarų radijo transliacijos į sovietinę Lietuvą 1950–1990 m.“ kalbėjo Vilniaus universiteto dr. Inga Zakšauskienė.

Po pranešimų konferencijos klausytojams kilo daug klausimų, užvirė diskusijos. Konferencijos „Istorijos ženklų skaitymo pamokos“ pranešimus vėliau žadama išleisti atskiru leidiniu.

Virginijos Januševičienės tekstas

Virginijaus Benašo nuotr.