Šaligatvis, suvienijęs visą kaimą

Rugsėjo 29 dieną Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje bus parodytas kūrybinis dokumentinis filmas „Šaligatvis“, kurio premjera neseniai įvyko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Gausiai susirinkę žiūrovai žiūrėjo poetišką kino baladę apie Lietuvos kaimą, susitiko su filmo kūrėjais: režisieriumi Juliumi Dautartu, žurnalistu Skirmantu Pabedinsku ir redaktore Zinaida Paškevičiene.

Jaudinantis pasakojimas apie paskutinius Žvirblėnų kaimo mohikanus Kamilę ir Kazimierą, taupiais štrichais piešiamas jų gyvenimas, kur kiekvienas vaizdas, žodis, net judesys – įtaigus, tikras, talpinantis daug prasmių. Beveik neįtikėtina atrodo istorija, papasakota šio filmo pradžioje ir davusi impulsą jį sukurti.

Daugiau kaip prieš 80 metų Pranas Kalibatas iš Aukštaitijos Žvirblėnų kaimo iškeliavo į Ameriką. Jo kelionei visas kaimas surinko pinigų. Prasigyvenęs Pranas gimtojo kaimo žmonių gerumo nepamiršo – ilgai siuntė batus, kad kojų purvynėj nešlaptų. Pagaliau nutiesė šaligatvį, kad nebereikėtų batų siųsti. Bėgo metai. Kaimas ištuštėjo, beliko jame tik Kamilė ir Kazimieras, iki šiol prižiūrintys bene vienintelį Lietuvos kaime praėjusiame amžiuje nutiestą šaligatvį.

Kilometro ilgio šaligatvis per visus tuos metus jau turi savo istoriją. Žvirblėnų kaimo žmonės čia rinkdavosi, bendraudavo, šnekučiuodavo, dainuodavo dainas, šokdavo. Šaligatvis džiaugėsi su vestuvininkais ir liūdėjo su lydinčiais Anapilin savo artimuosius. Jis tarsi vienijo viso kaimo žmones, buvo jų gyvenimo ašis.

Dabar šalia jo stūkso tuščios trobos, kurių buvusius gyventojus vardija Kamilė ir Kazimieras. Miestų trauka, emigracijos banga iš esmės pakeitė Žvirblėnus, kurie atrodo lyg nusiaubti cunamio, nusinešusio visus žmones ir tik kažkokio atsitiktinumo dėka palikusio vieną porą – vyrą ir moterį, kurie tokie artimi savo gyvenimo filosofija. Suprantantys vienas kitą be žodžių, iš menko judesio, užuominos, sveiko humoro jausmo.

Žymus teatro režisierius Julius Dautartas savo spektakliuose ne kartą yra atspindėjęs senojo Lietuvos kaimo gyvenimą, iki pašaknų išgvildenęs jo problemas, parodęs jo gyventojų teigiamas ypatybes ir ydas. Baigęs teatro studijas Vilniuje ir Maskvoje režisierius palyginti mažai kuria kino srityje, todėl tuo įdomesnis kiekvienas jo darbas. Kamilę ir Kazimierą J. Dautartas vadina XIX amžiaus žmonėmis, nors ir gyvenusiais šimtmečiu vėliau. Tą apsprendžia ne konkretus jų gyvenimo laikotarpis, o požiūris į darbą. Pasak režisieriaus, to meto žmonės sunkiai dirbo ir tuo džiaugėsi. Darbas kūrė žmogų, o ne ardė jį.

Televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas sako, kad kartu su kolege žurnaliste Z. Paškevičiene, ieškodami siužetų „Panoramai“, dažnai randa įdomių istorijų Aukštaitijoje. Viena jų – Anykščių krašte surasta šaligatvio istorija, sugulusi į 55 minučių dokumentinį filmą.

Kūrybinė grupė į Žvirblėnus vyko visais metų laikais. Metų tėkmė tarsi įrėmino pasakojimą. Apšarmojęs arklys traukia vežimą, kuriame įsitaisę Kamilė ir Kazimieras. Tų kelių kadrų, parodančių žiemos grožį, teko laukti ilgai, dėl jų ne kartą važiuota į Anykščių rajoną, nes nors Lietuva maža, bet klimatas čia keičiasi kas keli kilometrai. Vienur sninga, kitur lyja. Žiūrėdamas šį filmą tarsi jauti kaip sruvena metų laikai, kaip kiekvienas jų atneša savo linksmybes ir savo rūpesčius, o bulviakasis tampa lietuvio buities filosofija. Tarsi skaitytum K. Donelaičio poemą, tik parašytą Anykščių krašte.

Pasak S. Pabedinsko, norėjosi viską iliustruoti autentiškais vaizdais, o ne žodžiais. Todėl buvo filmuota daug valandų, tačiau filme liko tik tai, kas tikra, nesurežisuota, be vaidybos. Tiesa, patys filmo personažai dažnai pasijusdavo aktoriais, tačiau režisierius J. Dautartas buvo griežtas cenzorius. Dėl autentiškumo įspūdžio nuspręsta atsisakyti ir muzikos filmui įgarsinti. Nuspręsta, kad atmosferą geriausiai perteiks tikri kaimo garsai.

Filmo redaktorė Zinaida Paškevičienė žavėjosi Kamile ir Kazimieru, su kuriais buvo lengva ir smagu bendrauti. Ji apgailestavo, kad dėl darbų gausos kūrybinė grupė nesuspėjo savo herojams parodyti „Šaligatvio“, tačiau žadėjo tai padaryti artimiausiu laiku.

Filme nekalbama apie kitus išeivijos lietuvio Prano Kalibato, padovanojusį šaligatvį kaimui, darbus, nuveiktus Tėvynės labui. Gyvendamas emigracijoje jis nepamiršo Lietuvos ir čia gyvenančių žmonių. Jis finansavo bažnyčios, mokyklos statybą Kovarsko miestelyje, pastatė vieną aukščiausių kryžių Lietuvoje ir paminklą šalies jaunimui. Tie pasakojimai, pasak autorių, šiame filme tik trukdytų siužeto grynumui. Gal ateityje atsiras kitas kūrinys. Juolab kad emigracijos problema milžiniška, o svetur išvykę lietuviai dažnai užmiršta ne tik savo Tėvynę, bet ir kalbą.

Po filmo premjeros virė gyvos diskusijos, buvo aptariama daug dalykų, likusių už kadro. Žiūrovus jaudino filmo herojų likimas, domino įvairūs klausimai, į kuriuos atsakinėjo kūrybinė grupė.

„Esame dėkingi už tą nuoširdumą, tą tikrumą. Visi to norime, visi to pasigendame. Norisi visiems palinkėti tokio gražaus, nuoširdaus bendravimo“, – po premjeros sakė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė.

„Šaligatvio“ autorius sveikino jų kūrybos gerbėjai, bičiuliai, nešykštėję gėlių, gerų žodžių ir linkėję sėkmės Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, kuris yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse.

Virginijos Januševičienės tekstas

Virginijaus Benašo nuotr.