„Po Urbšio ąžuolu“ – poezijos ir muzikos tandemas

Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2017“ stulbina savo užmojais. Per dvi savaites renginiai apkeliauja ne tik visą Lietuvą, bet ir Europą – nuo Didžiosios Britanijos iki Gruzijos. Tradiciškai vieną dieną festivalis aplanko ir Panevėžio kraštą.

Geros poezijos ir muzikos tandemas šįkart džiugino skaitymuose „Po Urbšio ąžuolu“ Juozo Urbšio tėviškėje (Zaosės vnkm., Čiūrų k., Panevėžio r.). Poeto Antano A. Jonyno eilėraščiai, bardų Olego Ditkovskio ir Sauliaus Bareikio atliekamos dainos ir fantastiškas oras sukvietė gausybę poezijos mylėtojų.

J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas Arnas Simėnas dalijosi praeities įspūdžiais apie renginio svečius ir kvietė vaišintis starkakojų sriuba, kurią jis verda pagal unikalų receptą. Vaišių stalo, kurį su dideliu estetikos pojūčiu paruošė bibliotekos darbuotojos, svarbiausias akcentas – firminis Urbšynės pyragas.

Svečiai galėjo apžiūrėti sodyboje įrengtą nuotraukų ir dokumentų ekspoziciją apie paskutinįjį tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį (1896–1991), daugiau sužinoti apie Urbšių giminę, kuri net pačiais tragiškiausiais gyvenimo momentais laikėsi aukštų moralinių nuostatų.

Festivalio dalyviai prieš viešnagę Urbšynėje, kuri priklauso Panevėži apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešėjai bibliotekai, lankėsi Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, o vakarui parengė programą Bistrampolio dvare (Kučių k., Panevėžio r.).

Poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A. Jonynas pasidalijo keliomis mintimis apie Urbšynę, „Poezijos pavasarį“ ir keliones į eilėraštį:

– Po Urbšio ąžuolu poeziją skaitote pirmąkart ir koks įspūdis?

– Labai žavu, kad renginiai vyksta tokiose vietose. Atrodo, visiškai nuošali vieta, o kiek žmonių susirenka, suvažiuoja. Aišku, pati vieta turi savo aurą. Istorinę, kultūrinę ir, svarbiausia, žmogišką aurą. Labai jauku. Man atrodo, kad tokie renginiai ir turėtų tokiose vietose vykti. Atsiranda artimesnis santykis, be jokio oficialumo, ir su poezija, ir su poetais. Galų gale su pačia kūryba.

– „Poezijos pavasaris“ turi gilias tradicijas. Kasmet jo nekantriai laukia poezijos mylėtojai. Ką „Poezijos pavasaris“ reiškia patiems poetams?

– „Poezijos pavasaris“ poetams yra ir šventė, ir darbas. Iš tiesų, daugiau šventė. Susitikimas su žmonėmis. Pamatymas, ar tai, ką tu darai yra reikalinga, kiek reikalinga ir ar iš viso reikalinga. Gauni gaunamąjį ryšį – bendravimą su žmonėmis. Manau, kad tai yra labai svarbu. Tie festivaliai gali pasirodyti gal ir formalūs, kiek dirbtiniai, bet jau vyksta 53 metai. Net jei žmogus į tokį renginį pakliūna netyčia, atsitiktinai, jis vis tiek kažką gauna, patiria ir kitąsyk gal jam norėsis ir knygą paimti, perskaityti eilėraštį. Manau, kad tai turi prasmę. Įtraukia, suartina, parodo, kad poezija gali būti ir smagi, ir kvaila, ir juokinga.

– Ar ilgai rengėte šią programą su bardais? Ar ji specialiai buvo kurta šiam „Poezijos pavasariui“?

Tiesą pasakius, jokio programos sudarymo nebuvo. Saulius su Olegu nežinojo, ką jie dainuos, aš nežinojau, ką aš skaitysiu. Visiška improvizacija. Kai išgirsdavau vieną ar kitą dainą, tada pagalvodavau, kad skaitysiu būtent tą eilėraštį. Mes esame pažįstami nuo studijų laikų. Dar tais metais jie skaitydavo mano studentiškus eilėraščius. Galime taip improvizuoti, nes jaučiame vienas kitą.

– Ar yra tokių literatūros kritikų, kurie būtų labai gerai pajautę jūsų poeziją? Ar yra kas, jūsų nuomone, labai taikliai ją apibūdinęs? Ką jūs pats galite pasakyti apie savo poeziją?

– Kaip profesionalas galėčiau logiškai ir literatūrologiškai analizuoti savo poeziją, bet man tai nėra nei įdomu, nei svarbu. Man svarbu parašyti tuos tekstus. Paskui prieš skaitydamas tekstus, peržiūri ir labai įvairiai priimi pats. Kartais atrodo, kad viskas, ką parašei, yra beviltiška, beprasmiška, kvaila, nereikalinga. O kartais atrandi eilėraštį, parašytą prieš 30 metų, ir galvoji: „Dieve mano, kaip aš taip galėjau? Dabar jau neparašyčiau taip gerai. Kaip galėjo šauti į galvą tokie dalykai?“. O literatūrologiniu požiūriu aš nenoriu žiūrėti į savo tikslus. Yra literatūros kritikų, kurie įžvalgiai yra pamatę tai, kas man buvo svarbu. Kartais pasako tokių dalykų, kurių pats nebūtum suformulavęs, kurių pats nežinojai.

– Kas dažniausiai duoda impulsą Jūsų kūrybai?

– Gyvenimas... Dabar rašau labai mažai. Tiesą pasakius, jau pakankamai esu parašęs. Kai kurie geri poetai ir tiek neparašę. Kai kyla mintis, kad reikėtų rašyti, nueini į biblioteką, pamatai, kiek parašyta ir pagalvoji: „Dieve mano, ką aš dar galiu pasakyti?“ (juokiasi). Eilėraštis atsiranda iš nežinia kur. Jis atsiranda iš kažkokių užmirštų prisiminimų. Iškyla kažkokie tavo paties užmiršti, nesuvokti dalykai, kažkoks ritmas suskamba tavyje, kažkoks žodis atsiranda. Tai veda tolyn. Eilėraštį rašyti dėl ko man įdomu? Dėl to, kad aš išeinu kaip į kelionę, aš nežinau, ką rasiu pabaigoje, kuo tas eilėraštis pasibaigs. Kitą kartą nieko nerandi. Ką gi – tiesiog pasivaikščiojai...

– Savo poeziją jūs skaitote labai įtaigiai...

– Tai priklauso nuo nuotaikos. Man labiau patinka klausyti, kaip poeziją skaito autoriai, o ne aktoriai. Jei aktorius ima vaidinti tekstą, tai visai nereikalinga. O autorius skaito tai, ką parašė. Jis žino, ką norėjo pasakyti. Ką pavyko pasakyti, gal ir nelabai žino...

– Kaip vertinate nūdienos lietuvių poeziją?

– Labai graži, įdomi ir įvairi. Iš tiesų, labai įvairi. Kadangi pats nemažai skaitau kitų tautų poezijos, verčiu, važinėju į įvairius festivalius pasaulyje, tai galiu kažkiek palyginti. Mūsų poezija tikrai įdomi, išsiskirianti, savita, turinti savo spalvą, net savo vaizdavimo būdus. Yra daug geros jaunų autorių poezijos.

– Kokią poeziją pastaruoju metu verčiate?

– Nemoku daug kalbų. Verčiu vokiečių poeziją. Daugiausia klasiką. Rusų poeziją. Pastaruoju metu daug dirbu su ukrainiečiais. Verčiu ir klasiką, ir šiuolaikinę poeziją. Tai labai įdomus darbas. Man labai patinka.

Juliaus Vaupšo nuotraukos

Virginijos Januševičienės tekstas