PAGRINDINĖS KAZIMIERO PALTAROKO GYVENIMO IR VEIKLOS DATOS

1875 m. spalio 22 d. – gimė Gailionių kaime, Linkuvos parapijoje, Šiaulių apskrityje.
1886–1888 m. – mokėsi Joniškėlio pradžios mokykloje.
1889–1894 m. – mokėsi Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje.
1894–1898 m. – mokėsi Kauno kunigų seminarijoje.
1895 m. – pavyskupis A. Baranauskas įšventino klieriku.
1898–1902 m. – mokėsi Petrapilio dvasinėje akademijoje.
1898 m. vasario 28 d. – pavyskupis G. Cirtautas įšventino subdiakonu.
1898 m. kovo mėn. – vyskupas M. L. Paliulionis įšventino diakonu.
1902 m. – už disertaciją „De origine animae humanae“ („Apie žmogaus sielos kilmę“) suteiktas teologijos magistro laipsnis.
1902 m. kovo 22 d. – įšventintas kunigu.
1902–1906 m. – dirbo Liepojoje vikaru ir trijų aukštųjų mokyklų kapelionu.
1906 m. gruodžio mėn. – 1911 m. – dirbo vikaru Surviliškyje.
1907 m. – spaudoje pasirodė pirmieji rašiniai.
1910 m. – išspausdinama pirmoji knyga „Girtuoklystė – nesveikata“.
1911 m. – „Saulės“ draugijos ir Žemaičių vyskupijos Kunigų savišalpos draugijos iždininkas, „Motinėlės“ draugijos sekretorius, Šv. Kazimiero draugijos valdybos narys.
1911–1922 m. – Kauno kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, teologijos įvadą, sociologiją ir filosofiją.
1914 m. – Žemaičių kunigų seminarijos Kaune vicerektorius.
1914–1916 m. – siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, su klierikais persikėlė į Vašuokėnų dvarą Troškūnų parapijoje, vėliau – į Smolenską, kur laikinai ėjo Seminarijos rektoriaus pareigas.
1916 m. rugpjūčio 16 d. – grįžo į Kauną.
1916 m. – mokytojavo „Saulės“ gimnazijoje.
1917 m. – dirbo Krikščionių demokratų centro komitete.
1917 m. ruduo – vėl pradėjusios veikti Kauno kunigų seminarijos vicerektorius ir dėstytojas.
1917 m. rugsėjo 18–22 d. – kaip Kauno atstovas dalyvavo Vilniuje vykusioje I Lietuvių konferencijoje, kurioje išrinkta Lietuvos Taryba.
1918 m. – paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku.
1919 m. – dirbo vyskupijos tribunolo teisingumo gynėju.
1920–1923 m. – dirbo Krikščionių demokratų partijos centro komitete.
1921 m. – dirbo vyskupijos socialinės akcijos sekretoriumi.
1922 m. – Bažnytinių turtų valdymo tarybos narys.
1922 m. gegužės 22 d. – pakviestas Lietuvos universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos ekstraordinariniu profesorium ir katedros vedėju.
1922–1926 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
1926 m. balandžio 5 d. – įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, nominuotas Panevėžio vyskupu.
1926 m. gegužės 2 d. – arkivyskupo P. Karevičiaus konsekruotas Kauno arkikatedroje.
1926 m. gegužės 30 d. – atvyko į Panevėžį ir ėmė valdyti Panevėžio vyskupiją.
1926 m. liepos 16 d. – Panevėžio vyskupijos rūmuose sušaukė vyskupijos dekanų konferenciją, kuri svarstė katedros statybos reikalus.
1926 m. gruodžio 12 d. – pakeliamas Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu akademiku.
1927 m. – Panevėžyje įkūrė Katalikų veikimo centrą. Čia veikusiame Vyskupo M. Valančiaus universitete skaitė sociologijos paskaitas.
1927 m. gegužės 16 d. – vyko į pirmąją ganytojo vizitaciją – Daugailius, Utenos dekanate.
1927 m. gruodžio 18 d. – dalyvavo konkordato su Lietuva paskelbimo iškilmėse Kauno bazilikoje.
1927–1929 m. – pastatydino Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą.
1928 m. pavasarį – pirmas vizitas į Romą, pas popiežių Pijų XI.
1928 m. birželio 17–18 d. – pakviestas Garbės komiteto nariu, dalyvavo Lietuvos jaunimo eucharistiniame kongrese Panevėžyje.
1928 m. liepos mėn. – susitinka su Šv. Tėvo atstovu Lietuvai – arkivyskupu R. Bartoloniu.
1933 m. – pakeltas Šv. Vincento a Paulo draugijos garbės nariu.
1933 m. birželio 30 – liepos 2 d. – suorganizavo vyskupijos eucharistinį kongresą, kurio metu Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas konsekravo Panevėžio katedrą.
1935–1940 m. – K. Paltaroko iniciatyva savaitraštis „Panevėžio garsas“ ėjo kaip diecezijos laikraštis.
1935 m. lapkričio 26 d. – Ugniagesių sąjungos apdovanotas Artimui Pagalbon I laipsnio ženklu.
1936 m. sausio 2–4 d. – sušaukė I Panevėžio vyskupijos sinodą, išleido jo nuostatus.
1937 m. – Šv. Kazimiero draugijos garbės narys.
1937 m. birželio 19–20 d. – dalyvavo I vyrų eucharistiniame kongrese Panevėžyje.
1938 m. gegužės 25–29 d. – dalyvavo 34-ajame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Budapešte.
1939 m. – K. Paltaroko iniciatyva Panevėžyje pradėta statyti Mažoji klierikų seminarija.
1947–1955 m. – buvo vienintelis vyskupas Lietuvoje.
1949 m. liepos 23–27 d. – paskutinis ketvirtasis vyskupijos aplankymas. Ganytojo vizitas į Pasvalio parapijas.
1949 m. rugpjūčio 10 d. – išvyko gyventi į Vilnių.
1949–1957 m. – valdė Panevėžio vyskupiją ir Vilniaus arkivyskupiją.
1950 m. spalio 16–18 d. – dalyvavo Maskvoje II visasąjunginėje Taikos šalininkų konferencijoje, pasakė karo kurstytojus smerkiančią kalbą.
1951 m. rugsėjo 9 d. – dalyvavo Lietuvos TSR respublikinėje Taikos šalininkų konferencijoje.
1951 m. lapkričio mėn. – nustojo rašęs.
1951 m. lapkričio 27–29 d. – dalyvavo III visasąjunginėje Taikos šalininkų konferencijoje, per Maskvos radiją pasakė kalbą, remiančią taiką.
1952 m. gegužės 6–15 d. – dalyvavo Maskvoje vykusioje Visasąjunginėje bažnyčių susivienijimų konferencijoje, skirtoje kovai už taiką.
1952 m. gegužės 9–12 d. – dalyvavo Pasaulinėje taikos gynėjų konferencijoje Maskvoje.
1952 m. spalio 9 d. – vyskupo iniciatyva šv. Kazimiero relikvijos iš Vilniaus arkikatedros perkeliamos į Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
1955 m. rugsėjo 11 d. – Panevėžio katedroje konsekravo du naujus vyskupus: Julijoną Steponavičių – Vilniaus arkivyskupijai ir Petrą Maželį – Telšių vyskupijai.
1957 m. spalio 15 d. – paskutinį kartą laikė šv. Mišias.
1958 m. sausio 3 d. – mirė Vilniuje.
1958 m. sausio 7 d. – palaidotas Panevėžio katedros kriptoje.


Šaltinis: MAZURIENĖ, Regina. Pagrindinės gyvenimo ir veiklos datos. Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Panevėžys, 1998, p. 7–9.

Į titulinį