„VISUS GERBIANTIS IR MYLINTIS VYSKUPAS, PAPRASTAS IR MIELAS.“* AMŽININKŲ ATSIMINIMUOSE

Prelatas kunigas, paskutinis vyskupo K. Paltaroko sekretorius Bronius Antanaitis:

„Išliko nepaprasto žmogaus prisiminimas. Kaip pasakų dievaitis, Bažnyčios kunigaikštis: aukštas, tiesus, apsirengęs vyskupo rūbais, su žvilgančia mitra, aukšta vyskupo kepure – mitra, didele, riesta, sidabru blizgančia vyskupo lazda – pastoralu, be galo susitelkęs. <...>

Ekscelencija mėgo bendrauti su žmonėmis, pasikalbėti, išklausyti juos, kad pažintų gyvenimą tokį, koks jis yra. Ateidavo pagalbos nelaimės ištikti moksleiviai... Kiek galėdavo, Vyskupas juos sušelpdavo. Jie žadėdavo atiduoti. Daug pažadų gyvenime girdėjęs Vyskupas sakydavo: „Nesakyk, kad atiduosi, nes paskui ant sąžinės turėsi, atiduok, kai turėsi, biednesniam už save...“. <...>

Neužmirštinas Ekscelencijos geraširdingumas. Po insulto Vyskupas negalavo. Ruduo. Lapkritis. 11-tą valandą nakties kažkas paskambino į duris. Nueinu, pasiteirauju. Kalba lenkiškai. Atvykusieji nori gauti jungtuvėms dispensą nuo kliūties. Einu pas Ekscelenciją, randu jau lovoje. Pasakiau, kad iš kaimo atvyko interesantai santuokai dispensos. Ekscelencija tarė: „Parašykite dispensą, aš pasirašysiu. Jie iš kaimo, ištrūkę nuo darbų, gal neturi kur nakvot. Reikia juos išklausyti.“ Koks dėmesys paprastam žmogui, neabejingumas, nežiūrint, kad ne laiku atėjo. Ekscelencija nebuvo biurokratiškai formalus, išdidus. Visada buvo prieinamas... <...>

Ekscelencija, kilęs iš darbščios, labai religingos ūkininkų šeimos, mokėjo ir norėjo bendrauti su paprastais vargo žmonėmis ir su inteligentais, kuriems buvo turiningas ir įdomus. Dievo apdovanotas didžiais gabumais, meno ir grožio supratimu, buvo proto ir širdies harmonija. Visa tai panaudojo padėdamas mažiems ir dideliems Dievą pažinti ir pamilti.

Ačiū Dievui, kad teko artimai pažinti šį didį vyriško šventumo Vyskupą. <...>“ (Iš Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Panevėžys, 1998, p. 85, 98–99.)

Garbės kanauninkas, vyskupo K. Paltaroko sekretorius Augustinas Liepinis-Byras:

„Jis visiems imponuodavo savo aukštu ūgiu, stačia laikysena, vyrišku balsu, pilnu energijos veidu, dideliu aukšto dvasininko santūrumu, savo gražiomis, turiningomis prakalbomis, kurių jis nemaža pasakydavo kiekviename didesniame ar net kelių asmenų būrelyje.

Labai malonus būdavo svečiuose. Ypač dažnai man tekdavo su juo svečiuotis pas miškininką Mykolą Konkulevičių, gyvenantį Panevėžyje, Sodų gatvėje. Čia Ekscelencija visus pakalbindavo, su visais pajuokaudavo, papasakodavo anekdotų iš savo ir kitų žymesnių asmenų gyvenimo. Žodžiu, Vyskupas Paltarokas buvo tikras demokratas, žmonių bičiulis, „mūsų žmogus“, paprasčiausias, prieinamiausias Lietuvos katalikų Vyskupas – dvasios vadas. <...>“ (Iš Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Panevėžys, 1998, p. 162.)

Monsinjoras Juozapas Antanavičius:

„Vyskupas, tikras Ganytojas, Tėvas, niekada nepraeidavo nepastebėjęs. Tas dėmesys, nuoširdumas visiems be galo reikalingas. <...>

Mėgo jaunimą, nepaprastai mylėjo vaikus: nepraeidavo pro vaikus nepašnekinęs, nepaglostęs. Buvo toks atsitikimas. Tai aš iš pasakojimų – aš to negirdėjau. Katedroj padarė labai gražų, poliruotą ąžuolinį Dievo stalą. Kartu su Vyskupu buvęs vienas pagyvenęs kunigas sakė: „Reikia neleisti trintis čia vaikų, reikia nuvaryt juos.“ Vyskupas, pasižiūrėjęs į jį taip jau rimtai, piktu žvilgsniu, ir sako: „Tave iš bažnyčios išvaryt reikia, ne vaikus nuo Dievo stalo“. <...>

Kiek prisimenu, niekada negalėčiau pasakyti, kad Jis kur nors ne visai taip ką nors padarė, ką nors netaktiškai pasakė. Buvo labai kantrus, nesinervino, ramiai priimdavo ir išklausydavo. Neprisimenu jo elgesyje netgi mažiausio neigiamo grūdelio. Atrodė, kaip gali griežtai ir taktiškai pasakyti žmogus, išlikdamas ramus, ir neįžeisti, neįskaudinti. Vyskupas Paltarokas buvo griežtas. <...>

Man teko bendrauti ne su vienu Vyskupu, pažinti didelių žmonių, bet Vyskupas Paltarokas man – žmogaus idealas. Jautėme Jo didybę. Jis tikrai buvo Bažnyčios Kunigaikštis – ir kunigaikščio išvaizdos, ir dvasios.“ (Iš Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Panevėžys, 1998, p. 100, 103, 105–106.)

 

*Iš Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros choristės Genutės Danisevičienės atsiminimų. Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Panevėžys, 1998, p. 107.

Į titulinį