Spektaklių pastatymai. B. M. Koltes. Sugrįžimas į dykumą

1995 metais Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre G. Gabrėnas buvo pradėjęs repetuoti Bernardo Marie Kolteso pjesę „Sugrįžimas į dykumą“. Darbą nutraukė režisieriaus mirtis.

Pjesė apie meilę, gėrį, grožį, neapykantą, išsilaisvinimą, GEISMĄ. GEISMAS čia suvokiamas kaip trūkstamos sielos dalies nostalgija, kaip tai, kas - bent iliuziškai - galėtų žmogui gražinti prarastos pilnatvės ir harmonijos pojūtį. Geismo vedami Kolteso personažai perlipa sienas, žengia į jų įprastam pasauliui priešingas teritorijas ir stoja į akistatą bei mirtiną mūšį su "kitokiu". Žengimas į kitą, svetimą teritoriją bei susitikimas su "kitu" reiškia akistatą su pačiu savimi, kita savo sielos ar prigimties puse: instinktais, slaptais troškimais, geiduliais.

Iš: http://www.teatrai.lt/b-m-koltes-sugrizimas-i-dykuma.html

Spektaklio statymą prisimena jo kūrėjai

Teatrologė Daiva Šabasevičienė:

Giedrius pirmasis Lietuvoje atrado B.M. Kolteso kūrybą. Dar prieš keletą metų suvokęs šio dabar labai populiaraus autoriaus genialumą, Giedrius mėgino pats jo pjesę režisuoti, buvo pradėjęs darbą su scenografe Jūrate Paulėkaite, aktoriais Dalia Melėnaite, Enriku Kačinsku. Ilgai susitikinėdami ir svarstydami apie naująjį pastatymą, jie tarytum greta kūrė kitą – išminties ir nežinomybės – teatrą.

Iš: Skaudus sugrįžimas į dykumą : [pokalbis su aktoriais Dalia Melėnaite ir Enriku Kačinsku/ kalbėjosi] Daiva Šabasevičienė // Giedrimundas Gabrėnas. 1952-1995. Bibliografija. – Vilnius, 2000, p. 20-22.

Scenografė Jūratė Paulėkaitė:

Gabrėnas buvo pirmasis, kuris pakvietė mane dirbti su moderniąja dramaturgija. [...] Kai perskaičiau Koltéso „Sugrįžimą į dykumą“, man dar gyvenime taip nebuvo: kad tiek norėčiau daryti, nes taip man buvo artima. [...] mums tiesiog fatališkai nesisekė, nuo pat pavasario. Prasidėjo nuo to, kad mano atrastus baldus nupirko iš antikvaro dieną prieš tai, kai atėjo pinigai iš teatro – nors tie baldai dūlėjo trejus metus ir niekam iki mūsų nebuvo reikalingi. Atsitiktinumas. Po to artistę šuo sukandžiojo – vėl sustojo darbas porai savaičių. Arba Saulius Varnas išsiveža artistus į gastroles Vokietijoje... O Gabrėnas nesiskundė, stengdavosi viską suprasti, ne taip, kaip kiti: čia, girdi, man tyčia trukdo. Jis niekada taip nesakė. Jeigu ne visi tie atsitiktinumai.... Mes gi ruošėmės spaktaklį pastatyti dar iki festivalio.

Iš: Paulėkaitė, Jūratė. „Noriu turėti teisę į nesėkmę“ : [pokalbis su scenografe J. Paulėkaite/ kalbėjosi] Rūta Oginskaitė. – Iliustr. // Krantai. – 1996, Nr. 1, p. 42-45.

Vertėja Laima Rapšytė:

Vienas literatas paprašė manęs išversti Koltes‘o „Medvilnės laukų vienatvę“, kurią ruošėsi statyti. Vėliau paaiškėjo, kad Giedrius nori statyti kitą šio autoriaus pjesę – „Sugrįžimą į dykumą“. Tai buvo rimtas pasiūlymas ir, man ją išvertus, Giedrius ėmėsi darbo.

Po Giedriaus mirties aktoriai atsisakė tęsti jo pradėtą darbą – dirbti su kitais režisieriais. Jiems labiausiai priimtinas buvo Giedriaus darbo metodas – bendravimas, atvirumas, nuoširdumas, intelektas, negailint laiko ir jėgų.

Iš: Pažemeckaitė, Elvyra. Šviečianti lempa ant rašomojo stalo. Žmogus atėjęs iš tylos... // Panevėžio rytas. – 1996, rugs. 24, p. 4, 12.

Aktorius Enrikas Kačinskas:

Repetavom labai sunkiai, kadangi laiko buvo labai nedaug. Kitiems pastatymams iš mūsų „atiminėjo“ aktorius. Giedrius nešė nežmonišką to nepatogumo, suspausto laiko, žmonių atėmimo krūvį. Jei jis būtų ginčijęsis, reikalavęs – būtų išreikalavęs. Jis baisiai kantrus buvo. Nežmoniškai. Intelektualiai užguitas. Neturėjo visų sąlygų, kad galėtų ramiai ir greitai ir taip kaip nori padaryt. Jis visiškai neskubėjo. Ilgai repetuodavom tas pačias scenas. Greitas rezultatas jam nebuvo reikalingas. Jis meno taip nesuprato: sueini, perskaitai tekstą, susitari dėl terminų, krypties ir repetuoji. Giedrius brangino kiekvieną žodį, nė vieno neleido išmesti, sukeisti. Dabar režisieriai įpratę permontuoti, visko prigalvoti. Giedrius mus stabdė – kad apie kiekvieną žodį galvotume, ką jame autorius paslėpė. Kiekvienas jungtukas jam buvo reikšmingas. Koltéso personažai ir išoriški (brolis ir sesuo – savotiškai pamišę, išskirtiniai žmonės), juos būtų galima ir kaip tipažus vaidinti, be jokios gelmės, bet Giedrius reikalavo ne išorės, o eiti gilyn, todėl po kai kurių scenelių perbėgos jis mus stabdė, vertė galvoti, mąstyti ir per tą mąstymą kalbėti tai, kas yra iš tikrųjų, neskubant – kalbėt apie tai, ko nėra netgi tarp eilučių, kas tame popieriuje iš viso neparašyta. Tai, kas gimsta viduje – nes mus vedė galiausiai patys tikriausi brolio ir sesers santykiai. Be to, brolio išdavystė, sesers neapykanta už tai, kad ji buvo išduota... Čia atspalvių atspalviai. Giedrius neleido greitai vaidinti teksto, norėjo, kad mes atspalviais, potėpiais perbrauktume per kiekvieną žodį ir prisimintume „kas buvo“. Negaliu sakyti, kad tai Miltinio mokykla, bet juntu, kad jis mumyse žadino gyvybę (tuo tarpu daugelis režisierių kuria tik vaizdą). Ir kiek jis būtų mumyse tos gyvybės pažadinęs, tiek stiprus būtų buvęs spektaklis. Mes visą laiką buvom pačioj kūrybos pradžioj, nes nuolat trūko žmonių, trūko laiko. [...]

Iš: Skaudus sugrįžimas į dykumą : [pokalbis su aktoriais Dalia Melėnaite ir Enriku Kačinsku/ kalbėjosi] Daiva Šabasevičienė // Giedrimundas Gabrėnas. 1952-1995. Bibliografija. – Vilnius, 2000, p. 20-22.

Grįžti į parodos pradinį tinklalapį