Muzika G. Gabrėno laiškuose L. Šimkutei

Atminimo vakaras Giedrimundui Gabrėnui

Atminimo vakaras Giedrimundui Gabrėnui Panevėžio a. G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, 2007 05 18. Fortepijonu skambina Otilija Gabrėnaitė. V. Benašo nuotrauka


Per radiją girdžiu pianistą McCoy Tyner. Nuostabu ar netoli to. Vistik aš labai myliu muziką. Vistik. (1979 07 08)

Pas mus jau tikra ir gerokai šalta žiema. Savaip žavi, be abejo. Ruduo, žiema ir trumpa, lietinga ir vėsi vasara. Ir nepakartojamas Lietuvos peizažas. Žiemą kitaip skamba muzika; visą savaitę iš Varšuvos transliavo 1965-69 metų Miles Davis‘o kvinteto įrašus – seniai buvau girdėjęs tas plokšteles ir toji muzika priminė nuostabią 60-ųjų metų epochą, prikėlė senų vilčių atmintį, ir, kas svarbiausia – privertė vėl žavėtis šiek tiek primirštu genijum – Miles Davis‘u. (1978 12 20)

Gaila, jog tau nepatinka jazz‘as. Geriausios šios muzikos kryptys neturi nieko bendro su pramogine muzika. Free jazz, eksperimentinis jazz‘as, avangardas – visa tai, kas apibrėžiama „Great Black Music“ turi didžiulę įtaką ir reikšmę XX amžiaus muzikoje. John Coltrane, Ornette Coleman, Cecil Taylor, Lester Bowie ir kiti – tikri menininkai. Jų dažnai klausausi, kaip ir Bacho, Richardo Vagnerio, Šionbergo, Veberno, Bergo. (1979 02 21)

Pirmadienį eisiu į Poznanės (Lenkija) simfoninio orkestro koncertą, nors šiaip mūsų mažo (100 000 gyv.) miesto visuomenėj vengiu rodytis per dažnai. Neseniai girdėjau per radiją pianisto Keith Jarrett koncertą, ir man labai patiko. Šiuo metu tai – geriausias jazz pianistas. Beje, Lidija, jei norit patirt didelį estetinį ir emocinį malonumą, jei mėgstat fortepijono muziką, būtinai nusipirkit lenkų pianisto Adam Makowicz plokštelę, CBS leistą. Jis žinomas visame pasaulyje, nors palyginti neseniai. Jo improvizacijose šalia Šopeno stiliaus pasažų skamba Teitumo konstrukcijos... Lyrizmas ir gili poezija – tai netgi sunku pavadinti jazz‘u įprasta to žodžio prasme. Betgi tai sudėtinga muzika, ir reikalauja instrumento specifikos supratimo. (1979 04 04-05)

Beje, čia koncertavo Sondeckio orkestras. Grojo Vivaldį, Šumaną, Šostakovičių ir t.t. Solistas – smuikininkas, buvo iš Ukrainos. Nepaprastai puikus muzikantas ir nepaprastos elegancijos žmogus, tikras Prusto personažas. Visi kiti šalia to Bogodoro Kotorovičiaus atrodė tikri griozdai, tikri provincialai. (1980 01 18)

Klausausi daug klasikos – pvz. Šuberto. Ir paprasto, ir mielo Malerio, kurio muzika taip artima artėjančiam pavasariui. O pavasario artėjimo jausmas vargu ar pažįstamas tropikuose. Tai, kaip Stravinskio „Vesna sviasčenaja“ – pasiutęs, barbariškas šokis, o kartu ir nostalgiškas, liūdnas jausmas. (1980 02 29)

Aš esu nepaprastai paveiktas pianisto M.Coy Tyner, kurio diską „Trident“ Tavo dėka gavau. Tai neapsakoma. Bet tą suvokti galima tik fanatiškai mylint šią muziką jau eilę metų... tai artima ir barokui ir Bachui. Ir stichiška, gyvybinga, nekompromisiška, hipnotiška [...] (1980 06 23)

Neseniai per radiją girdėjau keletą Mesjano kūrinių. Ar jis tau patinka? Vienu metu labai juo domėjausi, skaičiau apie jį, bet tuo ir baigėsi. Strasburgo orkestras Vilniuj prieš 10 metų grojo „Turangalilą“ ir tie, kas girdėjo, buvo kupini entuziazmo. Loui Malle‘io filme „Liftas į ešafotą“ taip puikiai skamba nostalgiška ir ekspresyvi Miles Davis‘o muzika. Ir tas Žanos Moro veidas lietuje. (1982 02 17)

Mėgstu muziką, nemėgstu vaikščioti į koncertus ir klausyti kažkieno čiaudulių. (1982 04 10)

Argi kartais neužliūliuoja Vivaldis ir Covelis? Tiesa, žiūrint iš laiko perspektyvos, jie jau „amžini“ klasikai. Tačiau, tokio Anthonie Davis, ar Anthonie Braxton muzika (ir sudėtinga muzika) yra kažkas labai autentiško, gyvo, dvasingo – tuo, kuo savo laiku buvo (ir liko!) ir Vivaldžio, ir Bacho kūryba. Arba, ir Keith Jarrett – jo koncertų Japonijoje albumas „Sunrise Concerts“, kiek teko nugirsti, yra neįtikėtino grožio. [...] Žinoma, visos tos plokštelės, koncertai – tai tik daugmaž atleistina prabanga, graudi silpnybė – kaip kad mano domėjimasis muzika. Kai pagalvoji, tai, matyt, didžiausias mano muzikinis įspūdis yra bene klausyta plokštelė su R. Vagnerio „Meisterzingerių“ fragmentais. (1983 09 12)

Neseniai per radiją girdėjau Phillipe Glass‘o operos „Einšteinas ant jūros kranto“ nuotrupą ir man labai patiko. Dar niekad nebuvau geriau pajutęs begalybės įspūdžio – nebent kurioje nors iš John Coltrane improvizacijų ar vienoje iš Bacho kantatų. Beje, vėl esu labai „susižavėjęs“ Keith Jarrett‘u bei John‘u Coltrane. (1984 02 16)

Kaip aš kartais pavydžiu tiems, kurie gali atsidėti vien muzikai, būti muzikantais ar nors tikrais klausytojais. Gal prieš dešimtį metų perskaičiau daugybę knygų apie muziką, žinojau viską apie Šionbergą ir Stravinskį. Dievinu Keith Jarrett‘ą, ir jei pats būčiau muzikas, vietoj „Time and Being“ prašyčiau “The Köln Concert“ arba Charles Mingus‘o „Changes“ I-II. Deja, tai neleistina prabanga! Muzika – pražūtinga iliuzija, vis bandanti atitraukti nuo žodžio tikrovės. Žodis ir vaizdas – neatskiriami, tačiau kas yra muzika su savo dėsniais? Metafizinių blyksnių nešėja. (1984 04 14)

Beje, mane nustebino ir nudžiugino faktas, jog nė vienas iš mano pažįstamų nesapnuoja grynai muzikinių sapnų. O aš juos regiu gana dažnai: puikiai improvizuoju kokiais nors instrumentais, arba, nors ir bijau apsijuokti, žinodamas nemokąs groti, staiga pradedu skambinti fortepijonu, arba diriguoju nuostabioms simfonijoms, kurių nėra ir nebuvo realybėje, atliekamomis neįtikėtinų galimybių instrumentais... Ir iš tikro, sapne girdėtai muzikai neprilygsta beveik niekas iš „žemėje“ grojamų garsų, nebent Vagneris ar kažkurią naktį iš radijo atsklidęs Keith Jarrett‘o fortepijonas, ar kelios Bacho kantatos... (1984 08 22)

Taip, Jarrett‘as yra unikalus muzikas, ir mane domina viskas, ką jis daro: tai vienas iš tų genijų, kurie turi savo garsą (sound), kuriuos galima pažinti iš pusės frazės, iš erdvės... tai nenusakoma. (1989 05 03)

Grįžti į parodos pradinį tinklalapį