Iš atsiminimų apie G. Gabrėną

Giedrimundas Gabrėnas su aktore Dalia Melėnaite

Giedrimundas Gabrėnas su aktore Dalia Melėnaite, 1995. A. Aleksandravičiaus nuotrauka


    
Teatrologė Daiva Šabasevičienė:

Giedrius Gabrėnas buvo Lietuvos teatro pasaulio fenomenas, vienas iš tų, kurie savimi ir aplink save kūrė teatrą. Jis nuolat spinduliavo minčių energiją, jo apmąstymai siekė didžiausias gelmes. Mokėjęs keletą kalbų, jis dar nuo Miltinio laikų (beje, Giedrius buvo vienas iš nedaugelio ištikimų Maestro draugų) dirbo Panevėžio dramos teatro režisieriaus padėjėju literatūrai. Jis buvo labai apsiskaitęs, gerai žinojo ir klasikinę, ir šiuolaikinę dramaturgiją.

Aktorė Dalia Melėnaitė:

Manau, kad Giedrius būtų buvęs ir jau buvo labai įdomus režisierius, savitas nė į vieną Lietuvoj nepanašus, gilus menininkas; ne veltui jį traukė psichologinė, „juoda“ dramaturgija [...]. Nenuneigsi, kad Giedrius buvo filosofas mąstytojas, toks Didelis Didelis Vaikas Poetas. Liūdnai žiūrėjo į mus visus teatre, buvo tiesiog šviesulys, mes glaudėmės, spietėmės aplink jį, nes kai Miltinis pasitraukė iš teatro, stokojome dvasios peno. Giedrius buvo visiškai nepakantus intrigoms, brutalumui, smurtui, chamizmui, labai pažeidžiamas ir sužeidžiamas. Įskaudintas nesiskųsdavo, neverkšlendavo – šypsodavosi. Tik dorame veide įžiūrėdavau klausimą: „Kodėl?“ ir didelę nuostabą. Kai Giedrius išėjo, teatre pasidarė visiškai šalta ir nyku.

Aktorius Enrikas Kačinskas:

Giedrius – persišviečiantis, neužkliūvantis, perregimas – praeina, ir viskas. Kitą pamatai, užsiunti ant jo ar kaip kitaip, o Giedrius – kaip ne šio svieto žmogus. Jis skaitydavo pjeses, parinkdavo jas režisieriams, rašydavo straipsnius, o su aplinkiniais minimaliausiai bendraudavo. Taip pasinėręs buvo į savo pamėgtą užsiėmimą – knygas, vertimus... Nenoriu pasakyti, kad jis mus niekino ar ką, bet jam turbūt buvo sunku su mumis bendrauti, nes mumyse daug tuštybės, gyvenimiškumo. Giedrius buvo pakylėtas, pamėtėtas virš to. Jis mūsų neniekino – jei kalbi, kalbėdavo, bendraudavo, bet atrodo, kad jo tai iš tikrųjų nepaliesdavo.

Filosofas, dramaturgas Arvydas Juozaitis:

Brandžiausi jo kūrybos metai lėtai slinko Panevėžyje, mieste, kurio nė nepavadintum provincija. Provincija, turinti Miltinio teatrą?! Ne, jokiu būdu ne provincija.

Ir vis dėlto Giedrius Gabrėnas sako: „Provincija“. Vadinasi turi tikėti šiuo žodžiu ir šiuo vardu, kaip tiki mąstančiu ir jaučiančiu žmogumi. Mąstyti iš gelmių – štai kas prieinama savojoje provincijoje – ir tai svarbiausia, tai viską paaiškina. Gyventi gelmėje – štai ko Giedrius ieškojo savo išdidžioje vienatvėje ir vienumoje.

Ieškojo klaidžiojančiu žvilgsniu netgi matydamas ir jausdamas šalia savęs atrimiausius žmones. Žmona Regina neprisimena, kad jis kada būtų nusiskundęs savuoju likimu – ne, niekad. Jis buvo laimingas šeimoje ir namuose (tikrame mediniame lietuviškame name, miesto viduryje!). Šeima teikė jam būtiną uždaro gyvenimo pilnatvę. Visa kita – jis pats, Giedrius... Jo epoque, jo kambarys, jo miestas, jo sapnas.

Scenografė Jūratė Paulėkaitė:

Su Giedriumi Gabrėnu mes nebuvome anksčiau pažįstami. Aš tik girdėjusi buvau apie jį, skaičiusi jį. Mes labai greitai pasidarėme draugai. Ar jis iš viso kitaip nebendraudavo... Nuvažiavusi į Panevėžį, pajutau, kaip spektaklio žmonės į jį žiūri. Ypatingai šilta atmosfera. Gamybininkai tiesiog pabrėžia: „Čia Giedriui“. Žinojau, kad jo spektaklius mėgsta žiūrovai. O bendravimas be hierarchijos, be statuso kūrimo labai retas teatre. Ir mūsų santykiai buvo tokie – jis iškart juos tokius padarė. Bet tai neturi nieko bendro su buitiniu artumu. Ir svečiavausi pas jį tik vieną kartą – paskutinę mūsų bendravimo dieną.

Vertėja Laima Rapšytė:

Giedrius man buvo visai netikėtas. Kai važiavau į Panevėžį po ilgų darbo metų universitete, maniau, užsidarysiu savo sodyboj ir imsiuos vertimų – sėdėsiu niekur neišeidama – ramiai, vienumoj – nė vieno žmogaus... Ir staiga Giedrius... su savo gerumu, kokio reta! Jo paties išankstinė nuostata – žmogus yra geras. Stebino jo intelektas, erudicija. Jo bendravimas su žmonėmis mane tiesiog kerėjo. [...] Jis labai mylėjo teatrą, aktorius. Kiek jiems davė! Tai buvo pokalbiai, bendravimas. Ir, svarbiausia, tai darė su džiaugsmu. Labai žmogiškas buvo aktoriams. O juk režisierius turėtų būti šiek tiek tironas. Giedrius neturėjo to nė lašelio. Dalinosi visu kuo, ką atrasdavo savo vienumoje. Jeigu jis susidurdavo su kitokiais žmonėmis, nekonfliktuodavo, užsisklęsdavo, pasitraukdavo. Jis nebuvo kovotojas. Visada kultūringas, inteligentiškas. Viskas, ką Giedrius darė, buvo tikra. Jis visą laiką dirbo ir dirbo. [...]

Jis rašė puikią eseistišką poeziją – perteikiančią giliausias autoriaus emocijas, tarsi jame būtų susilydę įvairių epochų, tautų iškiliausi literatūros, meno, muzikos kūrėjų veikalai. Tai buvo vertėjas, ilgai ieškantis žodžių, tolygus didiesiems dramaturgams.

Didžiausia atrama jo kūryboje ir gyvenime buvo žmona Regina. Jo draugė, mylimoji, kuri mano atmintyje išliks kaip viena tauriausių moterų. Jos dėka jis netrikdomas galėjo sėdėti prie rašomojo stalo, pirkti knygas, važinėti į Vilnių, nes jam to labai reikėjo. Labai subtiliai Giedrius auklėjo savo vaikus – būsimą architektą Arnoldą, puikiai muzikuojančią dukrą Otiliją. [...]

Kokią biblioteką paliko Giedrius! Turbūt vieną vertingiausių Lietuvoj. Kas šiandien skaito bent keliom užsienio kalbom visiškai nežinomus mūsuose rašytojus?

Giedrius buvo be galo turtingas žmogus. Jam nereikėjo stimuliantų. Jis visa sėmėsi iš savęs – genai, tėvų palikimas.

Poetė Lidija Šimkutė:

Susirašinėjome kelerius metus, kol asmeniškai trumpai susitikome 1979-aisiais, man atvykus vasarą trims dienoms (tais laikais tik tiek buvo leidžiama) į Vilnių, po Lietuvių studijų savaitės Belgijoje. [...] Nors jo persona buvo kiek sukaustyta ir jis iš pradžių varžėsi, pajutau jo sudėtingą asmenybę ir draugiškumą. Man imponavo jo platus apsiskaitymas, ir su juo buvo labai įdomu kalbėtis, būti kartu. Jis tikrai nebuvo eilinis žmogus. Nors laiškuose rašė nemėgstąs „jausmelių“, kūryboje ar gyvenime, vis dėlto buvo labai jautrus.

Aktorė Asta Preidytė:

[...] dar vienas ruduo be Giedriaus Gabrėno. Viskas ko ieškome pametę galvas, pasirodo, yra šalia mūsų, buvo šalia mūsų.

Ateiname į šį pasaulį ne tam, kad jį iš pagrindų pakeistume, o tam, kad nepažeistume jo tvarkos. Atėjęs į teatrą, Giedrius atsinešė naujų idėjų, pjesių, vertimų. Turėdamas vidinį takto jausmą, jis niekada nenusipigino iki smulkmių. Gyvendamas mažame miestelyje, pats buvo Galaktika. Ramus, patiklus, vengiantis minios, beveik slėpėsi. Kaip deimantas kristalizavo savo išmintį, kol ji sušvisdavo unikaliu spindesiu. Tik dar niekas neįvertino, kiekos karatų tas deimantas. Giedrius buvo dvasios aristokratas, atviros sielos ir labai pažeidžiamas. Šalia mūsų, aktorių, jis atrodė šiek tiek pakylėtas.

Esu įsitikinusi, kad Giedrių reikia lyginti ne su bendru, o su aukščiausiu režisūriniu lygiu. Jis troško iš gelmės ištraukti gaivalą, nes paviršius jam buvo neįdomus. Jis rašė, kad tikrasis suvokimas yra menininko suvokimas jo kūrybos akte – praeities atkūrimas, apmąstymas, refleksija, mintis – visa tai, kas gyvenime prabėgo nepastebimai, nepaliesdami sąmonės; sąmonė čia suvokia ir analizuoja būtį, tik sąmonė gali sutverti formą, be kurios negali būti tikros dvasinės išraiškos. Šiam žmogui norėjosi paklusti, eiti kartu, ieškoti ir atrasti.

Jis žinojo, kad pažinęs dykumą pažinsi ir oazę.

Grįžti į parodos pradinį tinklalapį