Pedagoginė ir kūrybinė J. Lindės-Dobilo veikla Panevėžyje

Straipsnio indeksas

Pedagoginį darbą J. Lindė-Dobilas dirbo truputį daugiau kaip 30 metų, tai vienoje, tai kitoje Latvijos mokykloje kapelionaudamas. Bet tikrasis jo – mokytojo – talentas pasireiškė Panevėžyje, pradėjus dėstyti lietuvių ir visuotinę literatūrą.

Panevėžyje atsidūrė pakviestas dirbti pedagoginį darbą seno bičiulio, Panevėžio gimnazijos direktoriaus J. Yčo. Čia rado susitelkusį lietuvių šviesuomenės būrį – rašytoją G. Petkevičaitę-Bitę, skulptorių J. Zikarą, gamtininką J. Elisoną, poetą M. Grigonį.

„[...] sugrįžau į tėvynę išimtinai gražiu, brangiu metu ir gavau mėgstamą darbą. Užtat kiek dar gyvensiu, dažnai minėsiu tuos laikus, tai pat ir asmenis – mokinius ir kolegas pedagogus – su kuriais dirbau su didžiausiu malonumu, sakyčiau, net su pietizmu. Ir tai nebus perdėta: mus visus buvo tada apėmusi dvasia, kuri čia, žemėje, retai tepasirodo. [...]“ (J. Lindė-Dobilas, iš laikr. „Lietuvos aidas“, 1933, rugs. 16, p. 7)

Nuo pat pirmųjų dienų J. Lindė-Dobilas išsiskyrė iš kitų savo kolegų literatūriniu išsilavinimu, minčių gilumu ir originalumu. Jo mintys tada buvo įdomios ne tik mokiniams, bet ir kolegoms. Pats Panevėžio gimnazijos direktorius dr. J. Yčas padarė jo paskaitos santrauką ir išspausdino vietinėje spaudoje. Apie 1925 m. „Panevėžio balse“ buvo spausdinami J. Lindės-Dobilo pamokų užrašai.

J. Lindės-Dobilo mokiniai prisimena savo literatūros mokytoją kaip vieną „nedrausmingiausių“ mokytojų, nes jis nesilaikydavęs Švietimo ministerijos nustatytos programos, o dėstęs tik mėgiamus autorius.

„Man atrodė, kad užburiančiai, paslaptingai, lyg kokią šventenybę literatūrą dėstė kun. J. Lindė-Dobilas [...].“ (J. Masilionis, iš kn. „Panevėžys“. Čikaga, 1963, p. 297)

„Atsimenu, mano laiku jokių literatūros istorijos vadovėlių mes nevartojom. Literatūros istorijos kursą eidavome kažkokia „netvarka“. Šokinėdavom nuo lietuvių literatūros prie pasaulinės, ir atbulai. Vieną kurį veikalą nagrinėdavom ilgai, darydavom iš jo tolimas ekskursijas į visas puses. Kai kurių rašytojų visai neliesdavom. Bet ir apie tuos „neliestuosius“ J. Dobilo mokinys galėjo susidaryti teisingiausią nuomonę, jei tik jų veikalus perskaitydavo. [...]“ (R. Šaltenis, iš kn. „Mūšos Dobilas“. Panevėžys, 1936, p. 65)

„[...] dėstydamas lietuvių literatūrą, visai nesilaikė ankstyvesnio vadovėlinio metodo, bet stengėsi (pvz., aštuntoj klasėj) kelių žymesnių lietuvių rašytojų (Vienažindžio, A. Baranausko, Žemaitės, Maironio) kūryboj surasti daugiau lietuvių būdo, dvasios bruožų. [...]“ (P. Skardžius, iš kn. „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“. Panevėžys, 2007, p. 386)

„VIII klasėje Dobilas išėjo tik tris rašytojus: Vienažindį, Maironį ir Dantę. Per juos mes paliesdavome visą literatūros procesą, visus rašytojus ir problemas. [...]“ (O. Marcinkevičiūtė-Butkienė, iš kn. „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“. Panevėžys, 2007, p. 423)

„Kalbėdavo lėtai, vienodu, ramiu balsu, niekada jo nepakeldamas, neužsidegdamas, tačiau jo pamokų klausydavomės atidžiai, nes pasakodavo jis įdomiai, turiningai, pateikdavo išsamią nagrinėjamo kūrinio analizę, susiedamas su autoriaus biografijos būdingais bruožais, perskaitydavo gražiausias kūrinio ištraukas. [...]“ (J. Lelis, iš kn. „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“. Panevėžys, 2007, p. 356)

J. Lindė-Dobilas, būdamas gimnazijos direktorium, dėstydavo tik aštuntoje klasėje. Tačiau su juo susipažinti turėjo progos visi mokiniai 1922 m. Panevėžio gimnazijoje įkurtame literatų būrelyje „Meno kuopa“. Susirinkimuose paprastai būdavo J. Lindės-Dobilo paskaita arba kieno nors referatas, po to skaitoma pačių mokinių kūryba. Po referatų ir laisvosios kūrybos mokytojas leisdavo patiems mokiniams išsikalbėti. Tik tada, kai jau matė, kad niekas nebekalbės, paprašydavo žodžio ir pasakydavo, ką kalbėtojai teisingai pastebėjo, kur perdėjo, skatindavo ieškoti tiesos.

J. Lindės-Dobilo globojama „Meno kuopa“ yra padariusi apie 200 susirinkimų, kuriuose jis pats skaitė apie 80 paskaitų, patys mokiniai apie 30 referatų, apie 160 eilėraščių, apie 30 beletristikos dalykėlių.

„J. Dobilas tiek pamokose, tiek plačiau Kuopoj formavo mūsų jaunas asmenybes. Didi, plati, garbinga asmenybė ugdė jaunus diegelius, bet taip gražiai, taip skaidriai ir didingai, kaip švelniausi ir kartu karščiausi saulės spinduliai, – kad visi su malonumu ir rimtumu aklai, instinktyviai pasidavėm tai gaivinančiai jėgai. Daug kas literatūra nesidomėjo, daug ko iš Mokytojų kalbų nesuprasdavom, bet visados visi jo klausydavomės sustingę. Jojo kalboj buvo kažkas, kas apimdavo visą žmogaus asmenybę, kas spręsdavo visas pagrindines žmogaus gyvenimo problemas [...].“ (R. Šaltenis, iš kn. „Mūšos Dobilas“. Panevėžys, 1936, p. 64)