Karaimų bendruomenės istorija

KARAIMU BUVAU, KARAIMU ESU, KARAIMU MIRTI NORĖČIAU. NESIGĖDIJU SAVO TAUTOS TIKĖJIMO, PAPROČIŲ IR KALBOS – šie žodžiai užrašyti kiekvienoje karaimo šeimoje, kiekvieno iš jų širdyje.

Mokslininkai kelia įvairias hipotezes, nustatinėdami iš kur kilę karaimai, kurie atsikėlė gyventi į Lietuvą. Pirmoji konkreti žinia apie karaimus, kaip įtakingą bendruomenę Rytų Europoje, yra iš 1175 metų. Rabinas Petahja tuo metu keliavo po „Chazarų šalį“ arba dabartinį Krymą, kur susitiko su „sektantais“. Jie nežinojo rabiniškos išminties mokymo nei Talmudo, tačiau šabus šventė savo namuose be šviesos ir kaip savo maldas skaitė psalmes.

Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių, gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą.

Karaimų kelias į Lietuvą prasidėjo nuo Solchato miesto Kryme, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas kovėsi su Aukso Orda. 1397-1398 m. atkėlęs dalį karaimų į Lietuvą, Vytautas apgyvendino juos Trakuose. Vėliau karaimų gyvenvietės atsirado ir Šiaurės Lietuvoje. Trakuose karaimai iš pradžių (pirmąjį šimtmetį) ėjo pilių sargybą, vėliau vertėsi daugiausia žemdirbyste, daržininkyste, arklininkyste, prekyba bei amatais, ilgainiui taip suaugdami su Lietuva, kad savo gyvenimo būdu pradėjo nebesiskirti nuo vietos gyventojų.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ne jėga atsivedė iš Krymo Solchato gyventojus – juos patraukė valdovo tolerancija religijoms, suteikimas darbo ir kariams, ir žemdirbiams, kurie ypač garsėjo kaip daržininkai. Vytautas norėjo apgyvendinti laisvus žemės plotus, statyti pilis, miestus, pagyvinti prekybą bei ekonominį gyvenimą. Iš pradžių Trakuose, šalia ežerų tarp dviejų valdovo pilių, buvo įkurdintos 383 karaimų šeimos. Ilgainiui Trakai pačių karaimų suvokiami ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais.

Kiek vėliau, matyt, gynybiniais sumetimais karaimai buvo apgyvendinti ir šiaurinėse LDK pasienio gyvenvietėse – Saločiuose, Krinčine, Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Upytėje. Istorija byloja, kad Lietuvoje buvę du vietovardžiai panašiais pavadinimais – Žemaičių Naumiestis, iki šiol esantis Lietuvos žemėlapyje, ir Karaimų Naumiestis. Pastarasis, buvęs netoli Panevėžio, pavirto Naujamiesčiu. Iš senojo gyvenvietės pavadinimo galima spėti, kad daugumą jos gyventojų sudarė karaimai. Naujamiestyje dar iki šiandien gyvena kelios karaimų šeimos, netoli miestelio driekiasi vienos seniausių karaimų kapinaičių.

Apsigyvenę Lietuvoje XIV amžiuje, karaimai sudarė atskirą bendruomenę, karaimiškai vadinamą Džymat. Trakuose ji užėmė atskirą miesto dalį, kuri buvo savarankiškai administruojama ir traktuojama kaip atskiras miestas, turėjęs ir savo antspaudą. Bendruomenės ir atskirų jos narių teisinė padėtis buvo nustatoma valdovų privilegijomis. Didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegijos minimos XVII a. aktuose. Nors jų originalų neišlikę, bet jos tapo pagrindu vėlesniems teisiniams aktams. Pirmasis išlikęs aktas, nustatantis teisinę karaimų padėtį Lietuvoje, yra valdovo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. kovo 27 d. privilegija, suteikianti Trakų karaimų bendruomenei tokią pat Magdeburgo teisę, kokią jau buvo gavę Vilniaus, Trakų ir Kauno miestai. Dokumentas suteikė karaimams teisę į savivaldą, vadovaujamą iš savo tarpo renkamo vaito. Į atsakingą vaito postą būdavo renkami labiausiai išsilavinę bendruomenės žmonės visuotiniame susirinkime. Išrinktąjį tvirtindavo pats valdovas arba jo pavedimu Trakų vaivada. Vaitui buvo pavaldūs ir kitose Lietuvos gyvenvietėse susiformavusių bendruomenių nariai. Vaitas, kaip vėliau ir Dvasinė valdyba, beveik visada rezidavo Trakuose.

Tačiau galima ir kita karaimų atsiradimo Lietuvoje prielaida – kad jie Trakuose gausiai apsigyveno bent dešimčia metų anksčiau ir pirmieji naujakuriai atvyko ne iš Krymo, bet iš Lucko. Kai kurie mokslo žmonės abejoja Vytauto privilegijos autentiškumu, tačiau Žygimantas Senasis 1507 metais ją patvirtino. Jos kopiją 1639 m. balandžio 7 d. į Trakų pilies teismo knygas pateikė įrašyti Trakų karaimas „ponas Juozapas Zubickis“, vėliau aktuose vadinamas „karališkuoju“ Trakų gydytoju. Ši Žygimanto Senojo patvirtinta privilegija yra saugoma Lietuvos valstybės meno archyve. Privilegija ir buvo suteikta ne Trakuose, o Lucke, kurį Vytautas pradėjo valdyti 1387 metais, pirmą kartą grįžęs iš Ordino. Ten tikriausiai jis ir suėjo į kontaktą su didele karaimų bendruomene, kurios  pirkliai Kęstučio valdomus Trakus, matyt, pasiekdavo dar 1340 metais, kai Lucką valdė jo brolis Liubartas. Tad privilegiją Vytautas tikriausiai išdavė būsimiems Trakų karaimams, o gal kai kuriems jau čia atvykusiems iš Volynės, tikėdamasis jų finansinės bei karinės paramos.

Lietuvoje gyvenantys karaimai buvo civiliai ir kariškiai. Karaimų visuomenėje karybos tradicijos visada buvo gajos, tai rodo ir jų herbe pavaizduota dviragė ietis, vadinama senek, kartu su skydu vadinamu – kalkan.

Nuo pat įsikūrimo Lietuvoje karaimai garsėjo kaip kariai, saugoję Trakų pilį ir jos valdovus, gynę LDK sienas, tarnavę didikų Radvilų rūmų sargyboje. Be pilių įgulų, Lietuvos kariuomenėje dar buvo pulkas, vadinamas „Karaimų pulku“. Lietuvoje karaimai taip pat tarnavo kazokais, savotiškais žandarais, kuriems buvo pavesta saugoti kelius ir tiltus, gaudyti plėšikus, nešioti svarius oficialius laiškus ir t.t. Karaimai tituluodavo save didžiojo kunigaikščio karužomis ir pulkininkais. Atitarnavę kariuomenėje karaimai naudojosi kariškiams suteiktomis teisėmis.

Karaimams buvo suteikta ir kilmingųjų privilegija – teisė užimti pareigas valstybės administracijoje.

Civiliai karaimai daugiausiai dirbo žemę, kurios Vytautas jiems atseikėjo apie 150 hektarų. Jie užsiiminėjo daržininkyste, gyvulininkyste, ypač arklininkyste, kai kurie vertėsi amatais, prekyba, laikė karčemas. Nemažai išsilavinusių karaimų buvo didžiojo kunigaikščio raštininkai ir vertėjai. Karaimai dažnai būdavo tarpininkai, kai reikėdavo išpirkti iš turkų LDK belaisvius.

Tarp karaimų buvo ir garsių gydytojų, teologų, matematikų bei kitų profesijų žmonių, kuriuos pažinojo ne tik Lietuva. Su šviesiausiais mokslo, kultūros puoselėtojais įvairiais amžiais supažindinsime atskirose parodos pristatymo teksto dalyse.

Karaimams ypač patikę, kad Vytautas, kaip ir kiti Lietuvos didieji kunigaikščiai, nevertė jų keisti religijos nei papročių, pasak XIX a. Vilnijos lenkų poeto Vladislavo Sirokomlės, karaimai „buvo pusiau bajorai. Jie laikė save tikrais šio krašto piliečiais, o ne svetimais…“

Karaimų skaičius nebuvo didelis - ne daugiau negu trys tūkstančiai. Ypač karaimus palietė 1710 metų maras, išretindamas ir taip jau negausią bendruomenę.

XIX a. I pusėje Rusijos imperijos socialinė politika, siekusi suvienodinti prisijungtų žemių visuomenės grupes, mažai atsižvelgė į jų tautinę įvairovę ir skirtingus statusus, susiformavusius LDK laikais. Savo ruožtu karaimų bendruomenė, kurios sąmonėje gyvavo išskirtinumo tradicija, linko paklusti normoms, kurios leistų grąžinti jos buvusį statusą ir palaikyti etninį tapatumą. Ji užmezgė dialogą su valdžia, trukusį daugiau nei pusę amžiaus, prašydama ir reikalaudama sudaryti bendruomenei palankias gyvavimo teises ir pripažinti jos atskirumą. Dialogo keliu buvo rastas tam tikras kompromisas: karaimai įgijo krikščioniškos miestiečių bendruomenės teises, o jų dvasininkai – dvasininkų luomo teises. Lietuvos karaimų bendruomenei buvo sudarytos sąlygos turėti atskirą dvasinę valdžią, šviesti ir lavinti jaunimą.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tarp karaimų išryškėja tautinio atgimimo požymiai, savos kalbos, pasaulietinės literatūros pakilimas bei mokymo sistemos kūrimas. Dėl palyginti gero išsilavinimo ir kalbų mokėjimo karaimai galėjo dirbti ir valdymo bei armijos tarnybose, - nuo 1863 m. jie naudojosi visomis tautinėmis teisėmis.

Pirmojo pasaulinio karo metais karaimai buvo evakuoti į Rusiją, Trakų gyventojai – daugiausia į Krymą. 1920 metais jie gavo leidimą grįžti į gimtąsias vietas. Po karo pakitus sienoms, grįžusieji į Panevėžį ir Naujamiestį apsigyveno jau nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu Trakai ir Vilnius priklausė Lenkijai.

Nors tarpukaryje Lietuvos ir Lenkijos karaimų ryšiai nusilpo, o su Sovietų Sąjungoje gyvenusiais tautiečiais visai nutrūko, vis dėlto šis laikotarpis buvo palankiausias Lietuvos karaimų istorijoje.

XX a. pradžioje svarbiausiuose to meto karaimų centruose – Trakuose, Vilniuje, Panevėžyje, Lucke ir kt. - vyko aktyvi visuomeninė, šviečiamoji, kultūrinė veikla. Buvo leidžiami karaimų žurnalai, kurių puslapiuose analizuojama karaimų bendruomenių situacija, istorija, kultūrinis palikimas, spausdinama karaimų sukurta poezija, proza, moksliniai straipsniai, kasdienio gyvenimo įvykių aprašymai. Steigėsi įvairūs meno mėgėjų kolektyvai, būreliai, visuomeninės draugijos, bibliotekos.

Tarpukariu pagrindiniu Lietuvos karaimų kultūriniu centru tapo Panevėžys. 1930 m. ten gyveno 155 karaimai, buvo įsteigta Lietuvos karaimų draugija Onarmach (Pažanga), leidusi žurnalą karaimų kalba. Šie visuomeniniai ir kultūriniai įvykiai aprašomi parodos skiltyje „Panevėžio karaimai“.

Antrasis pasaulinis karas taip pat sumaišė Lietuvos karaimų gyvenimą. Sustiprėjus Hitlerio valdžiai Vokietijoje ir užaugus antisemitizmui, karaimai ėmė baimintis dėl savo ateities. 1936 m. Vokietijos vidaus reikalų ministerija priėmė sprendimą karaimų kilmės klausimu, kuriuo buvo pripažinta tiurkiška jų kilmė ir išvengta persekiojimų, nors tautinė veikla buvo smarkiai apribota.

Ypač lemtingas karaimams buvo XX amžiaus vidurys - tai sovietų okupacijos laikotarpis , gerokai išklibinęs normalius karaimų bendruomenės gyvavimo pagrindus: 1940 m. buvo uždaryta karaimų mokykla, atimti karaimų bendruomenių namai Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje, nacionalizuoti Trakų karaimų senelių namai, uždarytos Vilniaus ir Panevėžio kenesos (pastaroji 1970 m. buvo nugriauta). Pokario metais vienintelė karaimų kenesa veikė Trakuose, kur gyveno vienintelis SSRS karaimų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius. Sovietmečio represijos brutaliai užgniaužė besiformuojančią brandžios karaimų bendruomenės veiklą.

Daugelis iš Trakų išvykusių ir kituose miestuose gyvenusių jaunų karaimų, neturėjo galimybės laisvai praktikuoti religijos, puoselėti tradicijų. Vilniuje ir Panevėžyje mažėjo galimybės tarpusavio bendravimui, dalis jaunimo sukūrė etniškai mišrias šeimas ar liko nesusituokę. Stabiliausia Lietuvos karaimų bendruomenės dalis išliko Trakuose – dvasiniame traukos centre, turinčiame didelę reikšmę ne tik Lietuvos, bet ir Europos karaimų bendruomenei. Ir šiandien jaučiami to laikmečio padariniai nepaprastai apsunkina žmonių  ir tautos savivokos procesus. 2007 metų pradžioje, LR statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyveno tik 224 karaimai.

Tikėjimas ir kultūrinis sąmoningumas vis dėlto išsilaikė. Be hachan‘o Serajos Šapšalo (1873-1961), ypatingai tam nusipelnęs kitas dvasinis ir švietimo vadovas Simonas Firkovičius (1897-1982), kurie rūpinosi karaimų šeimos apeigų puoselėjimu.

Tik prasidėjus Atgimimui, karaimams susidarė sąlygos vėl rūpintis savo tautos, kalbos ir kultūros atgaivinimu. 1988 m. prie Lietuvos Kultūros fondo jos tuometinio vadovo prof. Č. Kudabos iniciatyva įsisteigė Lietuvos karaimų kultūros palaikymo grupė, vėliau pertvarkyta į Lietuvos karaimų kultūros bendriją (Lietuvanyn Karaj džymaty). Vyresniuoju dvasininku ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininku buvo išrinktas Mykolas Firkovičius. 1989 metais Mykolo Firkovičiaus rūpesčiu buvo atgauta Vilniaus kenesa, 1993 metais restauruota, pašventinta ir perduota karaimų bendruomenei.

Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi Lietuvos karaimų visuomeninės organizacijos, turinčios juridinių asmenų statusą, jungiančios visus Lietuvos karaimus: Lietuvos karaimų religinė bendruomenė - viena iš valstybės pripažintų devynių tradicinių religinių bendruomenių, nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje egzistavusios karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėja, ir Lietuvos karaimų kultūros bendrija - veikianti Lietuvoje nuo 1988 metų.

1997 metais vyko karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600 metų jubiliejaus renginiai – konferencijos, koncertai, šventiniai vakarai, kuriuose skambėjo karaimų dainos, buvo skaitoma poezija, šokami tautiniai šokiai. Tais pačiais metais Lietuvos bankas išleido skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurtą sidabrinę 50 litų monetą, skirtą karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600 – osioms metinėms. Monetos briaunoje išgraviruota: „Lietuva, Tėvynė mūsų“.

Daugiau nei dešimtmetį Trakuose rengiama karaimų kalbos ir kultūros vasaros stovykla. Į ją mokytis suvažiuoja ne tik karaimai iš viso pasaulio, bet ir lenkai, lietuviai, švedai – žmonės, norintys pramokti karaimų kalbos, pabendrauti su iškiliais karaimų tautos žmonėmis.

Šiandien Lietuvoje gyvena tik apie 250 karaimų. Kaip ir seniau jie gausiausiai gyvena Trakuose ir Vilniuje, taip pat Panevėžyje. Tiurkų kalbų grupei priklausančios karaimų kalbos, kuriai dėl mažo vartotojų skaičiaus gresia užmarštis, mokomasi sekmadieninėse mokyklose, kaip akademinis objektas ji studijuojama universitetuose. Tarptautinėse karaimų bendruomenės konferencijose ir susitikimuose raginama saugoti šią turtingą kultūrą, kuri glaudžiai susijusi su Lietuva ir jos istorija ir kurią iš arti dar ir šiandien galima pajusti Trakuose, ypač Karaimų gatvėje.

Svetur išvykę ir ten praleidę didesnę savo gyvenimo dalį, karaimai stengiasi ne tik kuo dažniau lankytis, bet ir savo ainius atsivežti į nepraradusią savo traukos ir reikšmingumo gimtąją žemę, kad tie savo akimis pamatytų, kur Vytautas Didysis buvo įkurdinęs jų protėvius, sugebėjusius per 600 metų išsaugoti tautinį tapatumą ir Vytauto atminimą.

Istorijos sūkuriuose Lietuvos karaimams visada buvo ypač svarbūs tikėjimas ir kalba. Tautinę savimonę jie išsaugojo puoselėdami gimtąją kalbą, tautines ir religines tradicijas, folklorą, profesinę kūrybą.

Į titulinį