Kalba ir jos tyrinėjimai

Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų - balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo - Lucko ir Krymo.

Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Tai ypač ryšku Trakų dialekte, nes šiuo dialektu kalbantys žmonės nepatyrė kitų tiurkiškų kalbų įtakos ir išsaugojo žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą, būdingą ankstesniam tiurkų kalbų raidos laikotarpiui. Todėl ji ypač reikšminga lyginamajai tiurkų kalbotyrai bei tiurkų kalbų istorijai.

Istorinei karaimų kalbai užrašyti buvo taikomos įvairios rašto sistemos – hebrajų, arabų, kirilica bei lotynų raidės. Šiuo metu Lietuvoje išleista literatūra karaimų kalba remiasi lietuviška abėcėle su nedideliais papildymais.

Vienas iš pirmųjų Europoje žinių apie karaimų kalbą XVII a. pateikė vokiečių orientalistas pastorius Johannesas Buxtorfas jaunesnysis. Jis pranešė, kad Kryme karaimai skaito Senąjį Testamentą tiurkų kalba. 1690m. Upsalos universiteto profesorius Gustavas Peringeris savo ekspedicijos į Lietuvą metu atkreipė dėmesį į karaimų etninį ir kalbinį savitumą, jis ir paskleidė 1691 m. žinią apie karaimų kalbos priklausymą tiurkų kalbų grupei.

Stambiausią studiją apie karaimų kalbą "Karaimische Texte im Dialekt von Troki" Krokuvoje 1929 m. išspausdino lenkų orientalistas profesorius Tadeusz Kowalski. Šis vokiečių kalba parašytas darbas nepraradęs savo vertės iki šiol, juo rėmėsi ir remiasi visi vėlesnieji tyrinėtojai.

T.Kowalski nusipelnęs karaimikai ir tuo, kad paskatino tyrinėti gimtąją kalbą ir pačius karaimus. Trakuose gimęs, mokęsis Vilniuje gimnazijoje, o vėliau Krokuvoje ir Varšuvoje visą gyvenimą dirbęs jo mokinys, pasaulinio garso orientalistas karaimas profesorius Ananjasz  Zajączkovski, tyrinėjęs persų, arabų, tiurkų kalbas ir literatūrą, parašė ir daug reikšmingų studijų apie karaimų kalbą bei literatūrą. Gimtosios kalbos studijoms daug dėmesio skyrė ir kiti du Lenkijos orientalistai karaimai - Krokuvos universiteto dėstytojas Wlodzimierz Zajączkowski ir Varšuvos universiteto dr. Aleksander Dubifiski. Visų minėtų mokslininkų ir Vilniaus MA Istorijos instituto habilituoto daktaro orientalisto Chadžy Seraja Chan Šapšalo bei Maskvos MA Rytų kalbų instituto profesoriaus Nikolajaus Baskakovo pastangomis Maskvoje 1974 m. buvo išleistas trikalbis žodynas "Karaimsko – russko - polskij slovarj“, kuris kartu su 1996 m. Vilniuje Atviros Lietuvos Fondo išleistu Mykolo Firkovičiaus karaimų kalbos vadovėliu "Mien karajče ūriamam" yra prieinami ir nūdienos skaitytojui.

Tačiau plačiau karaimų kalba buvo pradėta tyrinėti XIX a. Rusijos tiurkologijos mokyklos įkūrėjas prof. Wilhelmas Radloffas atliko kelias mokslines ekspedicijas į Trakus ir Lucką ir išleido savo garsųjį daugiatomį „Tiurkų tarmių žodyną“. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vokiečių ir vengrų tiurkologai Karolis Foy ir B. Munkacsi taip pat tyrė karaimų kalbą. Rusijos akademikas Vladimiras Gordlevskis tyrinėjo Biblijos vertimą į karaimų kalbą.

Per pastaruosius šimtą metų karaimų kalba rašyta trimis skirtingomis abėcėlėmis, naudojant keturias skirtingas rašybas.

Tarpukario metais Vilniuje buvo išleistos ir kelios pažintinio pobūdžio knygelės apie karaimų religiją, istoriją ir kalbą. Karaimų vyresnysis dvasininkas S.Firkovičius sudarė ir išleido kelias knygas karaimų kalba: "Karaj jyrlary" (Karaimų eilės) 1989 m., "Karaj koltchalary" (Karaimų maldos) 1993 m., "David' Bijnin Machtav Cozmachlary" (Karaliaus Dovydo šlovinimo himnai. Psalmės) 1994 m.

1974 m. Maskvoje išėjo unikalus trikalbis „Karaimų–rusų–lenkų kalbų žodynas“. Jį rengiant dalyvavo tokie garsūs tiurkologai kaip Seraja Šapšalas, N. Baskakovas, A. Zajončkovskis ir A. Dubinskis. Į žodyną buvo įtraukta tiek senosios rašomosios kalbos, tiek šiuolaikinės šnekamosios kalbos leksika visais trim karaimų kalbos dialektais – neįkainojama šio žodyno vertė. Karaimų kalbos gramatiką ir sintaksę atskiromis knygomis yra išleidęs tiurkologas K. Musajevas. Šiuo metu kalbą tyrinėja Lenkijos tiurkologai A. Sulimowicz (Varšuva), H. Jankowskis (Poznanė), M. Nemethas (Krokuva) ir Turkijos tiurkologai M. Oneras (Izmiras), O. Kazanas (Stambulas), M. Olmezas (Ankara).
Vilniaus universiteto Orientalistikos centras kartu su Upsalos universitetu yra parengę bendrą karaimų kalbos mokymo projektą.

Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba. 

Siekiant išlaikyti savo tapatybę ir puoselėti kalbą, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo organizuojamos sekmadieninės kalbos pamokėlės suaugusiesiems ir vaikams. Upsalos universiteto profesorė Eva Csato visiems besidomintiems pradėjo dėstyti karaimų kalbą elektroniniu būdu – per internetą.

Į titulinį