Religija ir liturgija

Glaudžiai su etniniais papročiais susijęs karaimų tikėjimas yra neatsiejama jų kultūros dalis, telkianti juos į karaimų bendruomenę. Religinės bendruomenės veikla nuo seno buvo suvokiama kaip tautos esaties liudijimas, kaip jos tautinės kultūros buvimas. Labiausiai apsišvietusi tos bendruomenės dalis – pirmiausia dvasininkijos hierarchai – jautė didelę atsakomybę už savo tautinės kultūros išsaugojimą.

Pats karaizmo pavadinimas yra kilęs iš veiksmažodžio kara ir arabų bei hebrajų kalbose reiškia Šventojo Rašto skaitymą (plg. Koranas). Naujo tikėjimo pradininkas buvo Ananas Ben Davydas, jo tikėjimo sekėjai vadinti ananitais. Tik nuo IX a. ananitams prigijo karaimų vardas. Visos tikrosios karaizmo tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintis karaimas turi teisę pats savarankiškai tekste ieškoti tų tiesų. Karaimų tikėjimo principus ir religinės teisės įstatymus X a. arabų kalba Egipte užrašė Jokūbas al Kirkisani. Šis tikėjimas remiasi Dešimčia Dievo įsakymų ir Dešimčia tikėjimo principų. Tuo karaizmas skiriasi nuo judaizmo, krikščionybės ir islamo, mat šiose religijose šventais be Senojo Testamento laikomi taip pat ir kiti šaltiniai – Talmudas, Naujasis Testamentas ar Koranas.

Karaimų religinės apeigos pagrįstos Dovydo psalmėmis ir karaimų teologų bei poetų sukurtomis giesmėmis ir himnais, kuriuose aukštinamas neturtas ir gailestingumas. Religinės giesmės atspindėjo žmonių rūpesčius, sielvartus ir teikė vilčių ateičiai. Pasak „Karaimų abėcėlės“ autoriaus pedagogo Aleksandro Jutkevčiaus: „Mūsų tėvai per šimtmečius sugebėjo išlikti gyvenimo okeane, nedingti jo platybėse, kaip dingo didesnės tautos, nepalikdamos pėdsako. Visa tai įvyko Dievo valia ir mūsų mokytojų, religinių giesmių kūrėjų, pastangomis. Tegul būna palaiminti jų didingi vardai, o nuostabūs kūriniai teišlieka per amžius“.

Karaimų liturgija nusistovėjo XIII a. pabaigoje. Tai atliko karaimas Aaronas Vyresnysis (1260 – 1320m.) – mokslininkas, filosofas, teologas, poetas, gydytojas. Jo parengta dviejų tomų maldaknygė karaimiška hebrajų kalba pirmą kartą atspausdinta 1528 – 1529 m. Venecijoje, kurioje paskelbtas ankstyviausias Krymo tarme parašytas religinis himnas. Naujausia dvitomė maldaknygė išleista 1998 – 1999m. Vilniuje .

Garsiausiu XVII - XVIII amžiaus karaimu vadinamas teologas Saliamonas Trakietis, kuris sukūrė daugelį religinių himnų, o XVII a. pabaigoje Švedijoje, Upsalos universitete, skaitė pranešimą apie karaimus. Garsus nuopelnais ir karaimų archeologas bei teologas Abraomas Firkovičius, surinkęs didelę senųjų rankraščių kolekciją, kuri šiandien saugoma Sankt - Peterburgo bibliotekose.

XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje gyveno ir kūrė karaimų istorikas ir filosofas Mordechajus Nisanovičius, parašęs traktatą apie karaimų kilmę ir religiją. 

Lietuvos bibliotekose ir muziejuose galima aptikti ir savitos karaimų tradicijos – religinių knygų perrašinėjimo – reliktų. Net po spausdinimo išradimo, plačiai pasklidus spausdintai knygai, karaimų religinėje tradicijoje rankraštinės kaligrafiškai rašytos ir tiksliai perrašytos knygos buvo itin vertinamos. Laikantis tradicijos, buvo perrašomos net ir tos knygos, kurios jau buvo ne sykį išleistos.

Meldžiasi karaimai šventovėse – kenesose, pamaldos vyksta gimtąja kalba. Kaip ir daugelyje Rytų kultūrų, kenesoje altorius yra pietų pusėje, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Šis tradicinis reikalavimas nulėmė architektūrinį kenesų vidaus įrengimo sprendimą, jose yra atskirta pagrindinė – vyrų salė, o moterims skirtos galerijos. Maldos namų viduje privalu dėvėti galvos apdangalą, meldžiamasi atsigręžus veidu į pietus.

Lietuvoje yra išlikusios tik dvi kenesos – seniausia Trakuose, rekonstruota XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Pirmoji kenesa buvo pastatyta čia dar XV a. Kita, naujausia, Vilniaus kenesa buvo pradėta statyti 1911 m., bet užbaigta tik 1923 m. Sovietmečiu Vilniaus kenesa buvo uždaryta ir karaimų benduomenei liko tik viena šventykla Trakuose.
Karaimų bendruomenė kenesą atgavo tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pamaldos joje buvo atnaujintos 1993 m. Vilniaus ir Trakų kenesos šiuo metu yra vieninteliai Lietuvoje veikiantys, daugiau nei pustrečio šimto narių vienijantys karaimų bendruomenės maldos namai. Paprastai šalia kenesų steigdavosi bendruomenės namai, kur vykdavo įvairiausi religiniai ir švietėjiški renginiai.

Religinius bendruomenės poreikius atlieka Aukščiausias dvasininkas, Karaimų Bažnyčios galva hachanas.
 
1927 m. Trakuose hachanu buvo išrinktas Chadži Seraja Chan Šapšalas (1873-1961), garsus orientalistas, filologas, buvęs vyriausias Krymo karaimų dvasininkas. 1945 m. S. Šapšalas buvo priverstas atsisakyti savo pareigų, kurių po jo jau nieks ir nebeužėmė. Būtent S. Šapšalas daug pastangų dėjo, siekdamas propaguoti tą faktą, kad karaimai yra ne semitai, bet tiurkai, iš istorijos arenos seniai pasitraukusių chazarų palikuonys. Iš Juliaus Šalkausko atminties:"Jis dirbo Mokslų akademijoje ir artimai draugavo su mano dėde Kaziu Šalkauskiu, kuris pasakojo, kad su profesorium Šapšalu bendravo iki pat jo mirties. Tai buvo nepaprastai gilios rytietiškos kultūros žmogus. Per karą jis kaip įmanydamas gelbėjo karaimus nuo nacių represijų. Įrodė, kad karaimai tiek antropologiškai, tiek etniškai, tiek pagal kalbą yra tiurkų giminės, o jų religija, nors turi šiek tiek bendro su judaizmu, bet jam netapati. Būdamas jau labai garbaus amžiaus, Šapšalas darė nepaprastą įspūdį savo išprusimu, intelektu.“

S. Šapšalas visą gyvenimą rinko karaimiškas knygas, rankraščius, senuosius dokumentus, etnografinius daiktus, kuriais plačiajam pasauliui parodė pačius geriausius religijos suformuotus karaimų tautos bruožus – pagarbą žmogaus individualumui, toleranciją, ištikimybę, darbštumą. S. Šapšalas 1938 m. organizavo karaimų muziejaus statybą Trakuose, o 1967 m. vasarą Karaimų muziejaus pastate buvo atidaryta pirmoji karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S. Šapšalo sukauptos kolekcijos eksponatai (iš tuometinio Istorijos ir etnografijos muziejaus bei Trakų istorijos muziejaus fondų). 1997 m. paroda atnaujinta, minint karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines. Pagerbiant iškilios asmenybės atminimą, nutarta Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinę parodą pavadinti Seraja Šapšalo karaimų tautos muziejumi.

Viena iš šviesiausių XX a. karaimų tautos asmenybių buvo Simonas Firkovičius (1897 – 1982) - tikras ir ištikimas karaimų tautos sūnus, kalbos puoselėtojas, švietėjas, folkloristas, poetas, dramaturgas, vertėjas ir beveik 60 metų Lietuvos karaimų vyresnysis dvasininkas. Jam vadovaujant buvo atnaujintos reguliarios pamaldos Trakų kenesoje, įsteigta valstybinė pradinė bendrojo lavinimo karaimų mokykla, įkurta karaimų religinė mokykla. Iš tikrųjų karaimai ir jam dėkingi už daug ką, bet ypač už tai, kad, nepaisydami sudėtingų istorinių XX šimtmečio antrosios pusės pokyčių ir pervartų, karaimai išsaugojo savitumą, kalbą, religiją, išliko kaip tautinė bendrija.
Karaimai palaikė gerus santykius su įvairių religijų bendrapiliečiais, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir dvasiniame šalies gyvenime.

Į titulinį