Spauda ir literatūra

1913-1914 m. po spaudos draudimo panaikinimo, Vilniuje prasidėjus tautiniam judėjimui, pasirodė ir pirmasis karaimų periodikos leidinys rusų kalba žurnalas „Karaimskoje slovo“ („Karaimų žodis“), vėliau jau laikraščiai karaimų kalba „Sahyszymyz“ („Mūsų mintys“) – Vilniuje, o Panevėžyje „Onarmach“ („Progresas“). Šiuose spaudiniuose buvo plačiai pristatomas karaimų bendruomenės gyvenimas, istorija, kultūros palikimas, spausdinama karaimų kūryba, kasdieninio gyvenimo įvykių aprašymai, visuomeninių draugijų, bibliotekų veikla. Minėti spaudos leidiniai iki šiol yra nepaprastai reikšmingi tautos gyvasties liudininkai.

1932 – 1939 m. Vilniuje veikė Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija, įsteigta S. Šapšalo iniciatyva, leidusi žurnalą lenkų kalba „Mysl karaimska“, kuriame buvo spausdinami Draugijos susirinkimuose skaityti moksliniai pranešimai, originali karaimų poetų kūryba, jos analizė, bendruomenių gyvenimo įvykių kronikos, žymių bendruomenės veikėjų svarbių datų paminėjimai.

Draugija suvaidino labai svarbų vaidmenį, skatindama karaimų istorijos ir kultūros tyrinėjimus, puoselėdama tautinį patriotizmą bei tapatumą. Ji atskleidė tautos intelektinį potencialą, sudarydama sąlygas jam reikštis, taip pat įtakojo ano meto Vilniaus kultūrinį gyvenimą, praturtindama ir paįvairindama jį egzotišku, bet autentišku vietinio Oriento akcentu.

Literatūrinis Lietuvos karaimų palikimas nėra gausus, jo kūrėjai niekada nebuvo profesionalūs rašytojai. Religinė ir pasaulietinė kūryba – tarpusavyje susiliejusios, viena kitą papildančios: religiniai himnai, apeiginės giesmės, proginės odės, raudos ir eilėraščiai, baladės, dainos, poezija vaikams, pjesės saviveiklos scenai. Šalia autorinės kūrybos svarbią vietą užima ir įvairiausi poetiniai pasaulietinės ir religinės literatūros vertimai į karaimų kalbą.

Viena iš ryškiausių karaimų literatūrinio palikimo dalių Lietuvoje yra autorinė pasaulietinė poezija karaimų kalba. 1989 m. išleistoje karaimų poezijos rinktinėje "Karaj jyrlary" ("Karaimų dainos") buvo paskelbti senosios karaimų poezijos pavyzdžiai, atrasti rankraščiuose.

Tipiškas ano meto didaktinės poezijos pavyzdys yra žinomo XVII a. teologo, poeto Saliamono Trakiečio (1533-1594) eilėraštis "Hej, hej kyzhyna" ("Ei, ei, mergele“).Garsiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra "Rauda 1710 metų maro Lietuvoje aukų atminimui". Ji pasižymi nepaprastai vaizdinga kalba, specifiniu raudų rimu ir eilėdara.

Pirmoji pasaulietinės poezijos knyga karaimų kalba "Irlar" ("Dainos") buvo paskelbta 1904 m. Kijeve. Tai šnekamąja karaimų kalba (Trakų dialektu) parašyti 25 Simono Kobeckio (1865-1933) eilėraščiai. Vėliau atskiri jo ir kitų poetų kūriniai buvo spausdinami karaimų periodikoje XX a. pradžioje ir tarpukaryje.

Ryškiausia karaimų literatūrinio palikimo dalis Lietuvoje - autorinė poezija. Pagrindiniai karaimų lyrikos motyvai – Trakai, jų grožis, ilgesys, romantiška praeitis bei Vytauto Didžiojo gyvenimas ir valdymas.

Ypač daug eilėraščių apie Trakus yra parašęs vienas iškiliausių XX a. karaimų kultūros atstovų - karaimų dvasininkas hazanas, poetas, tautosakos rinkėjas Simonas Firkovičius. Savo eilėmis S. Firkovičius stengėsi atskleisti tautos tradicijas, ugdyti tautinę savimonę. Padavimų apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą pagrindu S. Firkovičius yra sueiliavęs dvi balades. Viena jų vadinasi „Alankasar“ („Karžygys“), kita – „Batyr bijnin’ tamaša aty“ („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas“). Trakų ir Vytauto vardas minimas ir kituose eilėraščiuose, linksmuose ir nuotaikinguose, kur aprašomi įvairūs papročiai, šeimininkių sumanumas, tautiniai valgiai (kibinai) bei gėrimai (krupnikas). Vytautą karaimai vadina Vatat - bijumi, t. y. „karaliumi, triuškinančiu priešus“. Padavimuose jis vaizduojamas kaip labai išmintingas, drąsus, kilnus ir galingas valdovas. Šiuose pasakojimuose šventumo aureolę turi ne tik Vytautas, bet ir jo žirgas, kuriam priskiriamos stebuklingos galios.

Rūpindamasis savo tautos morale, dora, per amžius užsitarnauto gero vardo išsaugojimu, S. Firkovičius rašė ir buitines komedijas, kuriose šmaikščiai pasišaipydavęs iš žmogiškųjų silpnybių, o tingumą, šykštumą, paskalas, melą, veidmainiškumą ir kitas ydas bei blogus įpročius išjuokdavęs smarkiau, negailėdamas sarkazmo.

Šiandien poeto eilėraščius galima pasiskaityti ne tik karaimiškai. 1997 m. buvo išleista Karinos Firkavičiūtės sudaryta dvikalbė karaimų poezijos antologija „Čypčychlej učma Trochka“ („Į Trakus paukščiu plasnosiu“), kur šalia eilių originalo kalba spausdinami ir jų meniniai vertimai į lietuvių kalbą. Tokiu būdu ji tapo prieinama platesniam skaitytojų ir tyrinėtojų ratui.

Tragiško likimo jauno poeto Šelumielio Lopato (1904-1923) kūryba nors negausi, bet nepaprastai brandi. Jo eilėraščiai melodingi, aukštinamos dvasinės vertybės, patriotizmas. Jo eilėraščiai skelbti poezijos rinktinėse "Karaj jyrlary", „Čypčychlej učma Trochka“, žurnaluose „Onarmach“, „Mysl karaimska“.

Meilė Trakams, tautinis patriotizmas būdingi ir kitų poetų kūrybai. Jokūbas Maleckas (1889-1952) skiria šiam motyvui baladę "Ėki kyryj" ("Du krantai"). Šia tema taip pat rašė poetai Mojsiejus Pileckis (1874-1938), Michailas Tinfovičius (1912-1974), Zenonas Firkovičius (1906-1958), Simonas Kobeckas (1911-1985).

Lietuvos karaimų poezija nėra plačiau nagrinėta. Apibendrintai galima pasakyti, kad karaimų poetų kūryboje, iš esmės gana individualioje, kartojasi gana panašios temos, simboliai ir vietomis tos pačios dvasinės paskatos.

Į titulinį