Etninė kultūra

Viena iš svarbiausių tapatumo išsaugojimo sąlygų karaimams yra tautinių papročių ir apeigų laikymasis. Tai susiję su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais – gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos ciklų arba kalendorinėmis šventėmis. Net ir religinėse šventėse karaimams žymiai svarbiau tautinis paprotinis momentas, kuriame ryškiai atsispindi turkiškas pradas.

Karaimų liturginių metų ciklas prasideda Jyl bašy (Metų pradžia), minima pirmojo pavasario mėnesio pirmąją dieną. To paties mėnesio 15-ąją dieną prasideda Tymbyl chydžy (Velykos), trunkančios savaitę. Po pamaldų šventės išvakarėse, prie šventinio stalo susėdusi šeima klausosi ištraukų iš Biblijos, šventinamos Dievo dovanos: vynas ir specialiai ta proga iškepti apvalūs paplotėliai - tymbyl. Pagrindinis velykinės vakarienės patiekalas, be kiaušinių, yra šišlik (avienos arba veršienos kepsnys). Dar patiekiami apkepas ir tortas, graikiški riešutai su medumi, džiovintų vaisių kompotas. Velykų savaitę įprasta lankyti draugus ir gimines ir kiekvienuose namuose paragauti tymbylo, nes paprastai kiekvienos šeimininkės paplotėlių skonis vis kitoks.

Septintojo mėnesio pirmąją dieną švenčiama rudens pradžia -Byrhy kiuniu (Trimitų šventė), o dešimtąjį to paties mėnesio dieną - Bošatlych kiuniu (Permaldavimo šventė).Tą dieną nuo ryto iki sutemų pasninkaujama ir meldžiamasi kenesoje, meldžiant Viešpatį atleisti nuodėmes. Išpažintis, svarbiausias šios šventės akcentas, yra visuotinė, niekas savo nuodėmių garsiai neskelbia, nes niekas, net aukščiausias dvasininkas, nėra įgaliotas atleisti - nuodėmes atleisti gali tik Viešpats. Išvakarėse atsiprašoma kiekvieno artimo ar pažįstamo asmens, motinos ir tėvo prašoma atleisti atskirai, dvasininkas prašo visos bendruomenės atleidimo.

Paskutinė metų šventė Alačych chydži (Derliaus švente) švenčiama rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, kai derliaus nuėmimo darbai jau būna baigti, todėl ji būna džiaugsminga ir linksma.

Viena reikšmingiausia karaimų švente laikoma pasninko diena burunhu oruč arba avuz jabar 1710 metų maro aukoms atminti, sutampanti su Vėlinėmis, kai prie seniausio kapo vyresnysis dvasininkas gieda specialią raudą Syjyt jyry .

Pagal Senojo Testamento nuostatas karaimai dienos pradžią skaičiuoja nuo saulėlydžio, kaip kad pasakyta: “ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas,- pirmoji diena” (Pr1:5). Iškiliausia savaitės diena karaimams yra šeštadienis (septintoji savaitės diena). Tai pagrindžia ketvirtasis Dievo įsakymas.

Karaimų bendruomenė nuosekliai laikosi ir šeimos papročių, kuriuose persipina religinės ir šeimos apeigos, susijusios su trimis svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais – gimimu, santuoka ir mirtimi.

Vestuvės – toj - susideda iš trijų dalių: sužadėtuvių, jungtuvių ir puotos.
Sužadėtuvių (Kieliašmiak) metu keičiama mergautinė nuotakos šukuosena, surašoma santuokos sutartis (Toj jazyšy), giedama graudi jaunosios atsisveikinimo su tėvų namais giesmė Muzchul kielin (Nuliūdusi nuotaka), gaunamas tėvų ir vyresniųjų bendruomenės narių (aksakalu) palaiminimas. Jungtuvių metu kenesoje giedama iškilminga giesmė Kiorkiu kijovliarnin ( Jaunikių gražumas), dvasininkas, laimindamas jaunuosius, perskaito santuokos sutartį, sulanksto (sutarties negalima išlankstyti, kad santuoka neiširtų) ir įteikia svočiai, kuri į jos vidų įdeda sidabrinę monetą. Šį dokumentą saugo žmona, jai mirus sutartis dedama į karstą. Vestuvių puotai vadovauja atamanas, turintis rankoje valdžios ženklą - specialiai jam per sužadėtuves įteiktą ilgą iš trijų vytelių supintą, raudonu kaspinu aprištą lazdą (cybuch).

Gimus vaikui rengiamos palaiminimo ir vardo suteikimo iškilmės (kutlamach). Jos paprastai vyksta naujagimio namuose, dalyvaujant dvasininkui ir artimiesiems. Naujagimio vardas ištariamas kenesoje artimiausiu pamaldu metu.

Laidojami karaimai savo kapinėse Trakuose, Vilniuje ar Naujamiestyje. Karstas išklojamas linais. Po artimųjų atsisveikinimo su velioniu, karstas uždaromas ir pagal tradiciją daugiau neatidaromas. Ant karsto statoma lėkštelė su įklota servetėle. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Toks žvakių skaičius dega iki laidotuvių. Visi, ir gedintieji šeimos nariai, ir pažįstamieji, atėję atsisveikinti su velioniu, turi būti su galvos apdangalu. Atėjusieji atsisveikinti su velioniu, prisiliečia prie karsto nosinaite, deda kiek kas gali pinigų (bendruomenės fondui). Reikšdami užuojautą velionio artimiesiems, rankos nespaudžia, o sako: Tenri uvutchei (Te Dievas paguodžia). Prieš išnešant karstą, dvasininkas skaito specialią maldą. Ši ceremonija vadinama tabutlamach (išėjimo malda). Karstą išnešus, jo vietoje padedamas gabalėlis juodos duonos su druska. Žmonės, likę namuose, plauna grindis ir tą duoną sudegina. Iš kapinių grįžtama i velionio namus, meldžiamasi už vėlę.

Lietuvos karaimai, palaidoję artimą žmogų, visą mėnesį nevalgo mėsiškų patiekalų, taip pat metus tą savaitės dieną, kada mirė giminaitis, bei per kiekvienas metines. Po laidotuvių velionio namuose žvakė dega visą savaitę (išskyrus šeštadienį) nuo saulės patekėjimo iki laidos, taip pat žvakę uždega 30-tą dieną ir per metines. Praėjus metams (ir per kiekvienas metines) giminės pasninkauja, lanko kapines, skaito maldą sahync, puošia kapą gėlėmis.

Karaimų folkloras kurtas daugelį šimtmečių ir turi išskirtinį bruožą – labai plačią geografiją. Folkloro pradžia – Kryme ir aplinkiniuose kipčiakų gyventuose rajonuose, glaudžioje sąsajoje su tiurkų, persų, arabų gentimis, su islamo, judaizmo, krikščionybės religijomis.

Seniausia ir konservatyviausia karaimų folkloro forma yra būrimai, kurie būdingi tik pietinių kraštų tautoms. Karaimai nuo senų senovės likimo ženklus įžiūrėdavo sapnuose, gamtos reiškiniuose, taip pat įvairiuose kūno dilgčiojimuose. Karaimų mėgstami būrimai surašyti „Likimo knygoje“. Jos įžangoje perspėjama, kad negalima burti juokais, o tik labai susikaupus ir esant itin rimtam reikalui. Prieš būrimą netgi patariama pasimelsti ir nurodoma, kokiomis mėnesio dienomis burti geriausia, tam netinka vėjuotos, audringos dienos. „Likimo knyga“ išleista daugeliu kalbų, bet ji tikriausiai yra versta iš arabiško originalo.

Kitas ypač svarbus folkloro žanras yra patarlės ir priežodžiai. Patarlės karaimiškai vadinamos Ata sioźliari (Tėvo žodžiai). Jau pats pavadinimas nusako, kad jose sukaupta protėvių išmintis.

Krymo karaimų patarles pirmasis paskelbė V. Radlovas 1896 metais. Abėcėlės tvarka jų buvo surašyta 470. 1910 metais jų dar daugiau – net 500 – Peterburge paskelbė Krymo karaimė R. Kefeli. Kiek vėliau karaimų folkloro tyrinėtojas Viktoras Filonenka atskirose knygose dar išspausdino 146 ir 431 patarlę.

Daugiausia Trakų karaimų smulkiosios tautosakos surinko Simonas Firkovičius ir 1974 metais rankraštį perdavė Aleksandrui Dubinskiui, kuris 304 jų po poros metų (1976m.) paskelbė žurnale „Rocznik orientalistyczny“ karaimų ir rusų kalbomis. O 1988 metais „Trakų karaimų patarlių ir priežodžių pluoštas“ (32 pavyzdžiai), išverstas į lietuvių kalbą, buvo paskelbtas laikraštyje „Tiesa“ (liepos 16 d.). Jį pateikė pats A. Dubinskis, tąsyk viešėjęs Lietuvoje.

Nors Trakų ir Krymo karaimų patarlės labai panašios, bet jose jau galima atsekti ir vietinio kolorito, pavyzdžiui, Krymo karaimai kalba apie vynuogynus ir sodus, o trakiškiai – apie agurkus ir daržus.

Pateikiame kelis patarlių pavyzdžius:
Jat katyn – ucuz altyn (Svetima žmona – pigus auksas)
Az ašym – tync bašym ( Mažai turto – rami galva)
Kyzym, saja ajtam – kielinim, sien anla (Tau, dukra, sakau - tu, marti, suprask)
Jachšy at – karajha kuvat ( Geras arklys – karaimo galia)
Juzgia kioria javluch – jašcha kioria savluch ( Sulig veidu rankšluostis – sulig amžiumi sveikata)

Į titulinį