Panevėžys laikraščio "Panevežskij listok" straipsnyje

Поневежскiй листокъ. - 1914, 5 августа (но. 3)

1914 m. rugpjūčio 2 d. Panevėžyje pradėtas leisti laikraštis rusų kalba „Поневежскiй листокъ“ („Panevėžio lapelis“). Redaktoriumi ir leidėju pasirašinėjo G. Lan (Г. Ланъ). Šio periodinio leidinio pasirodymas susijęs su Pirmojo pasaulinio karo pradžia.

Rugpjūčio 1 d., prasidėjus karui, Kauno tvirtovėje paskelbta karo padėtis. Kauno gubernijos valdžios įstaigos buvo evakuotos į Panevėžį. Gubernijos administracija įsikūrė Realinėje mokykloje. Ten pat perkelta ir Kauno gubernijos tipografija, kurioje spausdintas „Поневежскiй листокъ“ .

Dienraštis teikė žinias iš viso šiaurės vakarų krašto ir Rytprūsių. Daugiausia dėmesio skirta pranešimams iš frontų, tarptautinėms naujienoms.

Panevėžio kraštotyros muziejus saugo 17 šio leidinio numerių kopijų, muziejaus svetainėje pateiktos trijų numerių skaitmeninės versijos.

(Šaltinis:
Astramskas, Arūnas. Pirmieji Panevėžio laikraščiai // http://www.paneveziomuziejus.lt/get.php?f.329)


1914 m. rugpjūčio 5 dienos straipsnyje laikraščio korespondentas aprašė to meto miesto aktualijas. Pateikiame straipsnio vertimą.

Panevėžys, rugpjūčio 5 diena

Gubernijos įstaigas perkėlus į Panevėžį, gyvenimas jame virte užvirė. Atrodo, kad šis miestelis dar niekada nebuvo taip apgyvendintas, toks pilnas žmonių, kaip dabar. Anksčiau buvusios tuščios jo gatvės dabar perpildytos įvairiausia publika, ypač daug valdininkijos. Prekyba vyksta gyvai, judėjimas gatvėse prasideda nuo anksčiausio ryto ir tęsiasi iki vėlyvos nakties. Parduotuvės, klubai, konditerijos žmonėmis tiesiog perpildytos. Produktų pristatymas į turgus, teigiama, taip pat padidėjo. Vėl atsinaujina pastatų statybos ir remonto darbai, nors jie vis dar vyksta vangiai. Paaiškėjo, kad Panevėžys visiškai nepasiruošęs perimti gubernijos miesto lygio gyvenimo. Viena didžiausių problemų yra būstų trūkumas. Daugumą gubernijos įstaigų teko įkurdinti vietinėse mokymo įstaigose. Tačiau, išėjus potvarkiui pradėti mokymo užsiėmimus, reikia vėl ieškoti naujų patalpų. Tačiau tinkamų pastatų visame mieste, pasirodo, nėra. Privatūs butai beveik visi užimti, daugumos jų kainos pakeltos maksimaliai. Kai kurie namų savininkai nesigėdija už 2-3 kambarius palėpėje prašyti po 20 rub. ir daugiau mėnesiui. Tokia padėtimi naudojasi ir baldų pardavėjai. Atvykėliai būtiniausius daiktus dažniausiai nuomojasi. Pavyzdžiui, už dvi geležines lovas be patalynės, kurių įprasta kaina – ne daugiau 5-10 rub., imama nuoma nuo 3 iki 5 rub. mėnesiui. Polinkis kelti kainas, pasinaudojant šio meto aplinkybėmis, pastebimas beveik visur. Net vežikai, ir tie, pasitaikius progai, nieko prieš nulupti didesnę nei įprasta kainą, apie prekybininkus ir pan. jau nėra ko ir kalbėti.

Sanitarinė miesto būklė tokia, kad trūksta žodžių. Nors apytikrei nuomonei tuo klausimu susidaryti užtenka pažvelgti į Nevėžio upę ar pereiti tiltu šalia pono Montvilos fabriko, esančio vienoje iš geriausių ir labiausiai apgyvendintų gatvių. Reikia turėti stiprius nervus, kad galėtum pereiti šią vietą neužsidengęs nosies. Tą patį galima patirti ir abejose turgaus aikštėse, kuriose tvarkymas ir valymas, akivaizdu, iki šiol vis dar nemadingas. Kai dėl gatvių, tai su jų tvarkymu dar būtų galima taikstytis, jei pagaliau būtų įgyvendintas taip ilgai projektuojamas jų elektrinis apšvietimas. Dėl dabartinių žibintų, kurie yra tik didžiosiose sankryžose, apšvietimo ir supuvusiomis lentomis išklotų šaligatvių kiekviename žingsnyje rizikuoji „pagauti zuikį“, užkliuvęs už savo amžių jau seniai atgyvenusio grindinio dangos. Apie visa kita kol kas geriau patylėti...
Bet norisi paklausti – ar yra čia miesto šeimininkas, ir ką gi jis veikia? Atsakoma: kaip gi... jų net keli, bet apie tai, ką jie veikia – pakalbėsime kitą kartą.

[Parašas] Ša

Į titulinį