Gabrielės Petkevičaitės-Bitės "Karo meto dienoraštis"

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė namuose po jubiliejaus [nuotraukos fragmentas]. LLTI MB Apl. 394, Inv. Nr. 896913.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 03 18 (30) Puziniškyje, Smilgių v., Panevėžio a. – 1943 06 14 Panevėžyje) – rašytoja, publicistė, pedagogė, visuomenės bei politinė veikėja.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno savo gimtinėje Puziniškyje (Smilgių v.), jame nuo 1914 m. birželio vidurio iki 1919 m. liepos vidurio rašė savo dienoraštį.
Dienoraštis iš pradžių buvo rašomas spaudai, tačiau vėliau dėl popieriaus stokos buvo pradėtas rašyti ant abiejų popieriaus lapo pusių. Dėl šios priežasties didelė dalis rankraščių susimaišė ar visai dingo. Okupacijos metais autorė turėjo dienoraštį slėpti nuo vokiečių, todėl kai kuriuos faktus pripažįsta nutylėjusi ir tik vėliau atpasakojusi, ką prisiminusi.

Dienoraštį sudaro trys dalys. Tarpukariu Lietuvoje buvo išleisti du dienoraščio tomai, trečiosios dalies išleisti nebespėta. Rankraštis išliko Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Sovietmečiu išspausdintos visos trys dalys, tačiau iš paskutinės dalies buvo išimti 1919 m. įrašai, atspindintys neigiamą autorės požiūrį į sovietų valdžios kūrimąsi Puziniškyje bei jo apylinkėse. Išmesti dienoraščio tekstai buvo paskelbti 1989 m. („Pergalė“, Nr. 11). 2008-2011 m. visą kūrinį perleido E. Vaičekausko knygyno leidykla Panevėžyje.

Pasak literatūrologo Rimanto Glinskio „tai vienas geriausių Pirmojo pasaulinio karo paveikslų, kurį nuspalvina šilta dienoraščio autorės asmenybė, paversdama jį gyvu, vaizdžiu liudijimu. O kartu tai ir objektyvus istorinis dokumentas“.

Parengta pagal: Glinskis, Rimantas. XX amžiaus lietuvių dienoraščiai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 52-55.

1. karo meto dienorastis 1925-1931 d. 1 2. karo meto dienorastis 1925-1931 d. 2   3. karo meto dienorastis 1966
 4. karo meto dienorastis 2008 t. 1  5. karo meto dienorastis 2008 t. 2  6. karo meto dienorastis 2008 t. 3


Pateikiame keletą ištraukų iš „Karo meto dienoraščio“ 2008-2011 metų leidimo.

1915 m. birželio 14 d.
Šiandien saulei besileidžiant susilaukėm... naujienos! Baisiausios, kokia gali būti! Sfinksas jau tikriausiai galanda nagus kibti į mus...

Sekmadieniais tarnaitę leidžiame paprastai į parapijos bažnyčią, į Smilgius. Šiandien panorėjo nueiti į Razalimą, kad ir toliau. Sausas gražus pavasaris kiekvieną vilioja pasidžiaugti gamta. Mergaitė, kad ir jauna, bet galvota, rami, sugrįžo taip persimainiusi, kad ir aš iš karto ėmiau abejoti, bene protas jai sumišo. Sėdėjome mes visi po beržais, staiga matome – mūsų Emilija bėga nuo sodinkelio, bėgdama klumpa, rankomis skeryčioja.
Paprastai ir šiokiomis dienomis tvarkingai, miestiškai, švariai apsivilkusi, o dabar iš bažnyčios grįžta visa kaip sujaukta: žalias sijonas, į vieną šoną nusviręs, velkasi dulkes keldamas, antras šonas iškeltas: balta suglemžta skepetaitė užsmaugta ant akių, užpakalinės kertės kaip gairiukės vėduoja viršum galvos.
Vaikai nustebę ėmė šaukti:
– Žiūrėk! Žiūrėk! Kokia Emilija!
Antras šaukia:
– Gal pasigėrė?
– Tikrai girta! Tikrai! – atsiliepė dar kiti.
Sudraudžiau vaikus piktuo, jausdama kokią nelaimę atsitikus.
Kaip arčiau priėjo, žiūrime, akims netikime – ta pati ar ne ta pati mergina... Kaži kaip pajuodavusi, sušilusi, net mėlynai raudonais skruostais, sukeptomis lūpomis, išsibėgiojusiomis akimis, iš kurių ašaros tiesiog srovėmis tryška. Matyti, ji ne eite ėjo namo, bet visų nervų įtempimo stumiama, varoma, vejama skriejo tiek skubėdama, kiek sveikata nešė. Iš tolo, mus išvydusi, kaži kaip nepaprastai suplasnojo rankom ir ėmė visai užkimusiu balsu šaukti. Krūptelėję apsidairėm – bene užsidegė kuri mūsų sodybos troba:
– Baisi naujiena! Baisi! – išgirdome, kai ji arčiau priėjo. Iš švankios, skaisčios merginos beliko svyruojantis, lyg nebesivaldąs ligonis, veideliu sumenkėjusiu sulig kumšteliu. Toliau, kvapo pritrūkusi, griebėsi už krūtinės ir, atrėmusi kaktą į beržo liemenį, kukčiojo balsu.
Mes nežinojome pirmą akimirksnį nei ką daryti, nei ką sakyti. Išvydusi mus lyg ramius, dar didžiau susijaudino:
Ne aš viena taip raudu! Visi žmonės bažnyčioje klykė ne savo balsais, net klebonui trukdė skaityti...
Kas Emilijai pasidarė? Ar ji serga? – paklausė neatsargiai kaži kuris vaikas.
Išgirdusi tokį klausimą, dar didžiau susinervino:
– Jūs manote, kad aš iš galvos kraustaus! – ėmė dar labiau šaukti. – Tai nieko nesakysiu, žinokitės! – ir numojus ranka nubėgo į trobą.
Nebe pirmus metus mergina tarnavo mums, ir nė sykio nebuvau jos tokios mačiusi. Supratau, kad iš tikrųjų kas baisaus turėjo atsitikti, kas galėjo ir jos protui pakenkti. Pasekiau ją ir radau raudančią virtuvėje. Ėmiau pamažu raminti, kamantinėti. Mergina, ilgai negalėdama nurimti, tai ašarodama, tai kūkčiodama nupasakojo, kad prieš sumą Razalimo klebonas Grinkevičius atėjęs į bažnyčią ir sustojęs prie altoriaus paskaitęs vyriausybės raštą, bet pirma paaiškinęs, kad, be viso įsakymo, žmonės turį tuoj pradėti ruoštis, nes, kai ateis antra telegrama, turėsią tuoj visa pildyti. Kad žmonės ir balsu bažnyčioje raudojo, verkė, net klykė, mergina visa išklausiusi ir gerai galvon įsidėjusi. O tie įsakymai buvę šit kokie: varpai reikia visose bažnyčiose nukabinti, visus varinius indus žmonėse surankioti, sukrauti ir drauge su varpais į Rusiją išgabenti. Ūkininkai visi turi savo karves, arklius, avis, kiaules ir visus paukščius parduoti karo rekvizicijos komisijai arba su savimi varytis. Šienas ir nupjauti javai užginta daržinėse krauti. Viskas turi stovėti stirtose lauke. Kai ateis tas antras įsakymas, ta antroji telegrama, šieną ir lauke sukrautus javus reikės padegti, patiems bulbes ir kitas daržoves išakėti, rugiai ir vasarojus nupjauti, gyvuliais sutrypti ir, kur bus galima, sudeginti. Visiems vyrams nuo 18 iki 50 metų išvažiuoti. Jaunoms merginoms patartina irgi drauge važiuoti.
Senos moterys, seni vyrai ir vaikai galėsią namie pasilikti, jei norėsią...
– Išeidama iš miestelio, mačiau rūkstant už miško dūmus... Turbūt netoli jau degina... – kugždėdama ir balsu kvapą į save traukdama, vis raudojo išgąsdinta mergina. Vaikai suėję irgi klausėsi kaip kokios įdomios pasakos, kurią tikrai žinojo esant sugalvotą. Tik mažylis rodėsi išsigandęs ir glaustėsi prie manęs, ir aš išvydau sfinksą, jau pavirtusj kraugeriu tigru ir pasiruošusiu tuoj šokti smaugti savo nužiūrėtą auką. O ta auka – tai mūsų tėvynė ir mes!
Tarnaitė vis dar nebuvo pabaigusi savo pasibjaurėtinų žinių pasakoti:
– Žmonėms savo turtą naikinti padėsią tam tyčia paruošti pusbernių būriai ir kazokai.
Nors ir augau ir brendau veik ruošdamasi prie tos žinios, tačiau, susidūrus su ja, gal ir per daug nusiminiau ir išsigandau. Vienintelė mintis, kurią dar sugebėjo galva iškelti iš tiesiog į akmenį pavirtusių smegenų, buvo klausimas:
Kas daryti? Kas daryti? – o paskui, kaip skęstančiam žmogui šiaudelis, šmėkštelėjo abejonė: o gal tarnaitė nesuprato; gal nesuprato, kas klebono buvo skaitoma? Todėl ir paklausiau:
Kokia kalba skaitė klebonas?
Lietuviškai! Lietuviškai! Ir po kelis sykius tą pat kartojo, aiškino... Kad būtumėt buvę patys bažnyčioje, būtumėt girdėję, kas darėsi, kaip žmonės plėšėsi, raudojo... Ir tiesiai po sumos visi namo išbėgiojo... (t. 1, p. 168-171)

1915 m. liepos 23 d.
Įdomu man pasidarė nors iš tolo pamatyti tuos vokiečius, kurie tokią baisią audrą sukėlė visam pasauly ir jau penktą dieną kaip mus užėmė.
Nušlubavau iki vieškelio, nesigailėdama nė savo kaskart labiau skaudančios kojos. Pasislėpiau tarp eglių, pabalnojau akiniais nosį, ir ilgai laukti neteko. Vieškeliu pradėjo dundėti ilga vežimų eilė. Visi vežimai apdengti baltos drobės būdomis. Vežimai kuo ilgiausi, arkliai kuo didžiausi. Sulyginus su mūsiškiais – tikri drambliai. Kiekvienų ratų gale po vieną vokietuką, žalsvu apdaru ir tokios pat spalvos kepure, tik smailiu galu viršuje, pačiame muomeny.
Pamaniau sau. Turbūt kadaise mūsų bočiai protėviai pro susipynusias girių šakas taip pat žiūrėjo, kaip aš šiandien į tuos, kurie amžinai neša vergiją mūsų tėvynei...
Svetima mano širdžiai bet kokia tautų neapykanta, bet išvydus tas raguotas, kryžeiviams priprastas kepures... širdis užvirė...(t. 2, p.65-66)

1919 m. kovo 9 d.
Sunkiai pergyvenau mano kaimynų dvarininkų Karpių šeimos nelaimę. Du našlės motinos sūnūs, Teodoras ir Maurycas, susitarę su kitais dviem dvarininkais, irgi jaunais aukštuosius mokslus baigusiais vyrukais, keliavo stoti į baltųjų armiją. Pakely buvo raudonarmiečių suimti, varomi į Panevėžio kalėjimą ir ties pat kalėjimu gatvėje nužudyti, nušauti.
Motina, sužinojusi apie nelaimę, iš skausmo šoko pėsčia bėgti į Panevėžį. Tik jau tolokai nukeliavusią pavijo arkliai. Suspėjo dar pulti ant kelių gatvėje prie dar neišdžiūvusio savo sūnų kraujo klano, nuo kurio ją vos gyvą atitraukė. Pačių velionių eiti žiūrėti nelaimingai motinai neužteko drąsos.
Kelios dienos atgal, girdėjau, šią motiną radę apalpusią jos dvaro miškely. (t. 3, p. 331-332)

Į titulinį