Pirmasis pasaulinis karas kunigo Juozapo Stakausko atsiminimuose

Juozas Stakauskas: [portretinė nuotrauka]. PAVB RKRS. F122. 5.

Juozapas Stakauskas (1871 02 19 Užliaušiuose, Krekenavos v. Panevėžio a. - 1944 08 07 Upytėje) – kunigas, švietėjas. Panevėžio parapijos klebonas, dekanas (1909-1920 m.). Pirmojo pasaulinio karo metais – vokiečių paskirtos Panevėžio apskrities valdybos narys, 1915-1916 m. ėjo Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus generalvikaro pareigas. Aktyvus lietuviškos visuomeninės veiklos dalyvis, švietimo įstaigų bei labdaringos veiklos organizatorius, spaudos bendradarbis.

Panevėžio a. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas kunigo Juozapo Stakausko rankraštis – trijų dalių atsiminimai „Trys lietuvių tautos pagrindai“. Didžiąją jų dalį autorius skyrė savo gyvenimui ir veiklai Panevėžyje aprašyti, o beveik visas 2-asis atsiminimų tomas skirtas Pirmojo pasaulinio karo įvykiams Panevėžyje.
Lietuvos istorijos institutas rengia šio Panevėžiui itin vertingo rankraščio leidimą spaudai. Leidinį planuojama išleisti 2014 metų rudenį.


Pateikiame keletą ištraukų iš J. Stakausko atsiminimų rankraščio 2-ojo tomo.

Iš kunigo Juozo Stakausko atsiminimų „Trys lietuvių tautos pagrindai“

virselis stakausko geras

Nauji valdovai

Vokiečiams užėmus Panevėžį, ant rytojaus automobiliu atvažiavo prie namo klebonijos aukštesnis policijos valdininkas, vieno panevėžiečio lydimas ir pareikalavo manęs tuoj su juo važiuoti į komendantūrą. [...] Komendantas klausinėjo manęs, kokie yra pasilikę Panevėžy inteligentai, kurie tiktų į miesto Valdybą, kurią reikia tuoj sudaryti, nes mieste jis neradęs jokių valdžios ar savivaldybių narių. Aš išvardijau ponus: provizorių Vidugirį, Joną Balčikonį, Antaną Narkevičių, Tadą Rylį. Apie kitus pasilikusius inteligentus, sakau, kol kas negirdėjau.
Juos visus tuojau suvežė į komendantūrą. Komendantas pasisveikinęs ir susipažinęs su visais tuoj įsakė man eiti burmistro pareigas, o kitiems būti miesto ir apskrities Valdybos nariais ir kasdien posėdžiauti čia pat prie komendantūros buto. Kadangi aš dėl kitų mano pareigų atsisakiau būti burmistru, tai Narkevičius pasiliko burmistru, o aš tik nariu.

Pirmieji komendantūros reikalavimai buvo: pasakyti kur yra maisto sandėliai bei krautuvės, kur vaistinės, ligoninės, kodėl mažai tėra mieste karvių ir arklių, pagaliau įsakyta sutvarkyti ugniagesių įrankus ir visą komandą.
Greit įsitikinome apie naujų vadovų autoritetą. Kad J. Balčikonis, turėdamas Kaizerlingo įgaliavimą valdyti jo Staniūnų dvarą, nenorėjo įsileisti kareivių ten šeimininkauti, tai buvo paimtas į daboklę ir ten laikomas per porą dienų, kol ėjo to klausimo tardymas. A. Narkevičius, kaipo burmistras, buvo paėmęs savo globon Bucho geležies krautuvę, paliktą be jokios globos, ir neleido kareiviams imti iš jos prekių neužsimokant už jas. Už tai tų pat kareivių areštuotas ir nuvestas į karo teismą už pasipriešinimą. Dalykams paaiškėjus, burmistras, žinoma, buvo greit atleistas.
Ir man teko. Kareiviams vakarais beišdykaujant ir belandžiojant po visokias lūšnas Senamiesčio priemiesty, dėl neatsargaus ginklo vartojimo buvo nušautas vienas girtas kareivis. Iš karto kareivių buvo slepiama tos mirties priežastys. Komendantas von Borke, pasikvietęs mane ir burmistrą, smarkiai užsikarščiavo ir, gestais grūmodamas, sušuko: „Jei dar bus nušautas nors vienas vokiečių kareivis, tai sudeginsime visą jūsų miestą, o jus visus ištremsime į Vokietiją. Nes vienas kareivis yra mums brangesnis už visą jūsų miestą. Įspėkite gyventojus, kad jie neliestų mūsų kareivių“.
1915.VII.28 Miesto valdybos nariai gavome šitokius raštus [...] Šito įsakymo vertimas:
„Aš skiriu nariais atstovauti vietinę Panevėžio Valdybą: cementinių išdirbinių fabrikantą Narkevičių – kaip burmistrą, kleboną Stakauską, vaistininką Vidugirį, kasininką Balčikonį ir murninką Rylį – nariais.
Valdyba turi dirbti savo darbą pagal mano nurodymą. Tolimesnius parėdymus teiks pagal mano įsakymus vietos komendantas.
Aš tikiuos, kad Valdyba – gyventojų naudai – jai pavestą pasitikėjimą parodys stropiai eidama pareigas ir tiksliai vykdydama kariškus įsakymus.
Vyriausias vadovaujantis generolas“
[...] Tuo pačiu laiku 1915 m. liepos gale pasirodė miesto aikštėse bei gatvėse iškabintas šitoks vietos komendanto „ apgarsinimas“ lenkų, lietuvių ir rusų kalbomis:

apgarsinimas Stakausko atsiminimai  T.II

Vokiečių triumfas

[...] O vokiškas gyvenimas nuo 1916 metų Panevėžy pasireiškė pilnu tempu. Ant visų beveik namų durų bolavo užrašai „Belegt“ – vokiečių užimta. Visose mokyklose ir didesniuose namuose buvo pilna jų ligonių. Valdžios įstaigos pilnos interesantų – mūsų žmonelių. Jie klusnūs moka mokesčius, pabaudas, veža rekvizicijas, maistą, krautuvėse pasirodė Vokietijos prekės, ūžė kazino, teestubos. Jų kariuomenė vis dar žygiuoja pirmyn. Naktimis kanuolių šūviai vos besigirdėjo nuo fronto. Jis taip toli ties Dauguva. Gatvėse vis daug kareivių. Šventadieniais šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 8 val. gražios vokiečių katalikų pamaldos... „Saulės“ gimnazija surengia kartais eiseną per miestą, žygiuoja į gegužines su karišku vokiečių orkestru ir lietuvišku „Saulės“ himnu bei dainomis. Rengiami kartais lietuviški vakarėliai su patriotiniais lietuviškais vaidinimais. Prislėgtas lietuvių ūpas kiek nurimsta.
Prie to viso reikėjo dar vokiečiams viešo pobūdžio pasilinksminimų. Ir surengė jie 1916.VI.18 labai gražų bažnytinį koncertą šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Vargonais skambino artistai, dainavo choras ir puikūs solistai, solistės klasinius muzikos dalykus. Ir publikos daug, žinoma, aukštesnių kariškių, gailestingųjų seselių ir t.t.
Ir visur reiškėsi galingas vokiečių gyvenimas okupuotoje lietuvių žemėje.
1916.VII.20 gavau komendanto pranešimą, kad VII.21 d. 9 ¾ val. būčiau pasirengęs pasitikti prie bažnyčios vartų Šviesiausiąjį kunigaikštį Reuss‘ą ir Jo Ekscelenciją von Harbou su palydovais, kurie atvykstą bažnyčios apžiūrėti.
Reiškia, patys viešpačiai galiūnai triumfuodami aplankys užkariautas žemes. Mes turime jiems nusilenkti.
Aš daviau parėdymą zakristijonui, kad bažnyčioje būtų viskas švaru ir tvarkoje ir kad vargonininkas Vl. Paulauskas būtų pasirengęs pagroti vargonais per 10 minučių pora kompozicijų.
Paskirtu laiku aš jau stovėjau be kepurės šventoriuje prie didžiųjų vartų jokiais bažnytiniais rūbais neapsirengęs. Prie manęs buvo pora kunigų, o toliau mažas būrelis smalsių žiūrovų.
Štai ir pamatėme Fermos gatve atjojantį nuo stoties raitelių eskadroną. Jųjų priešakyje pasipuošę valdovai. Nulipę nuo žirgų ir priėję prie manęs, jie pasisveikino paduodami man ranką. Aš užsirekomendavau esąs tos bažnyčios klebonu ir vyskupo generalvikaru. Paprašiau pamatyti bažnyčios vidų. Aš aiškinau, kada ji pastatyta, kada viduje atnaujinta. [...] Rodžiau paveikslus... Tik žiūriu, viduje bažnyčios patiestas juodas calūnas su baltu kryžiu ir kaukolėmis; prie jo stovėjo didelis kryžius ir 4 žvakės. Man darėsi nejauku, kad zakristijonas jo nepašalino. Ką pamanys svečiai, gal tyčia jis patiestas jiems pasitikti.
O jie ir paklausė manęs: „ Ką tai reiškia?“ Sakau, - buvo pamaldos už mirusius, zakristijonas nespėjo apsitvarkyti, aš liepsiu tuoj pašalinti. „Tegu sau stovi“, jie pratarė.
Aš paklausiau, ar nesutiktų ponai paklausyti vargonų muzikos. Jiems mielai sutikus, aš daviau ženklą vargoninkui. Puikiai pasisekė p. Paulauskui pademonstruoti darnių, gražių vargonų balsus, švelnias melodijas ir didingas smarkias preliudijas iš garsių kompozicijų ir iš jo paties variacijų.
Visi stovėjome susikaupę, o mūsų lakios mintys, muzikos akordų lydimos, skrido kažkur toli, kiekvieno gal į visai priešingas šalis ir galimybes. Aš bijojau, kad narsūs kariai nepaskaitytų sau piktu prognostiku, pranašavimu šito juodo calūno su baltu kryžiu ir kaukolėmis.
Svečiai, padėkoję už priėmimą ir muziką, atsisveikino ir nujojo į miestą, tik ne per seną tiltą, kurs buvo kiek apiręs, o per brastą, žinoma, iš atsargumo, kad neįvyktų jiems kokia nelaimė [...]

Ištvirkavimas

Karo siaubas pirmiausiai pakerta dorovę pačių kareivių. Silpnesnio būdo vyrai, ugnies laukuose sunervinti, dar bijodami gręsiančių pavojų, prie kiekvienos progos ieško nusigerti, o nusigėrę, žinoma, ištvirkauti, pavartojant kartais net grasinimo bei prievartos. Iš Panevėžio priemiesčių bei vienkiemių keletas tėvų buvo atėję pas mane nusiskųsti apie padarytas skriaudas jų dukterims nežinomų klajojančių ginkluotų kareivių.
Viena Senamiesčio mergaitė dėl to pamišo; atlikusi išpažintį tą pačią dieną actu nusinuodijo. Aš buvai iššauktas prie mirštančios. Ji buvo be žado, kriokė jos išdeginta gerklė. Škaplieriais ir rožančiu ji buvo pasipuošusi. Aš daviau tik paskutinį patepimą.
Kareivius pamaitinti ir sau pasipelnyti drąsesnės panevėžietės moterėlės bei merginos įsteigė kiekvienoje gatvėje net po kelias arbatines ir teestubas. Tos teestubos buvo įrengtos mažose žydų apleistose krautuvėlėse. Vokiečiai prižiūrėdavo jose švaros. Atrodė labai įtartinos bent kai kurios tos teestubos. [...]

Karantinas

Liūdnos ištvirkavimo pasekos greit pasirodė. Į Kosinsko kareivines prie Smilgių g. vokiečiai suvarė apie tris šimtus moterų venerikių. Tuos namus atitvėrė spygliuotomis vielėmis ir apstatė sargyba. Dauguma apkrėstųjų buvo Kretingos ir Šiaulių. Kitos buvo tik susirgime įtartos, kitos jau pūvančios, smarkiai dvokiančios.
Sunkiai sergančios šaukdavosi kunigo. Gavėnios proga trys kunigai padarėm karantine rekolekcijas. Mano pamokslo klausydamos visos ligonės graudinosi, verkė. Visos atliko išpažintį ir ant rytojaus priėmė Komuniją. Tai baisiojo karo aukos iš šventos Žemaitijos.

Į titulinį