Karčemų, smuklių, traktierių veiksnys istorijoje

 „...kad tave taip gėriau, ką man dievas sakys.
Į bažnyčią nevaikščiojau,
Vien tavęs tiktai dabojau
Karčemoj, karčemoj.“

M. Valančius

Lietuviška karčema – socialinis ir dvasinis fenomenas Europos kultūroje, išsiveržusi iš valstietiškų pirkių, kluonų ir daržinių įgavo savitą stilių, kuris ligi mūsų dienų iš dalies išlaikė archajiškas formas, tradicinės liaudies statybos elementus, maisto gamybos ir vartojimo būdus.

„Gali lauka karčemela“ (1999), užrašyta Utenos raj. Šuminų km., atlieka folkloro ansamblis „Nalšia“

Anot etnologės, muziejininkės Elvyros Straševičienės: „Lietuvoje veikė dvejopos karčemos: vienose buvo galima apsistoti ir pernakvoti, pasistatyti arklius ir vežimą, pavalgyti ar atskiroje viralinėje pačiam pasigaminti karštą viralą, kitose – tik pavalgyti, išgerti, pasišnekučiuoti. Vienos buvę erdvios, medinės, mūrinės ar iš molio krėstos, kitos – kuklios medinukės, įkurdintos pavieniuose pastatėliuose, šeimininkų gyvenamajame name ar samdytame plote. Vienos turėjusios keletą ar keliolika patalpų, kitoms užteko mažo kambarėlio. Vienos puikavosi prabangiais baldais, stalo indais, kitoms pakako keleto staliukų, sukaltų iš grubiai obliuotų nedažytų lentų, tokių pat kuklių kėdžių ar taburečių, sustatytų po ketvertą prie kiekvieno stalelio. Vienas karčemas statė kunigai, kitas dvarininkai ir netgi kunigaikščiai. Vienose dirbo savininkų samdomi karčemininkai, kitas nuomavo dažniausiai žydai“.

Karčemos sąvoka kilusi iš slaviškojo termino (rus. karčma). Šnekamojoje kalboje užvažiuojamieji namai, pakelės namai, užeigos, smuklės, traktyriai, traktieriai vadinti karčemomis, dar ašarų pakalne.

Ypatingai svarbios karčemos buvo Lietuvos miestų ir miestelių raidos istorijoje kaip vienas reikšmingiausių, įvaizdį formuojančių elementų: socialinio bendravimo centras, tarnavo kaip parduotuvė, kreditų teikimo, pramogų, savotiška informacijos mainų vieta. Karčemos, esančios prie svarbių kelių, ypač jų sankryžose, bei miestelių rinkos aikštėse ir netoli bažnyčios, suteikdavo keleiviams poilsio vietą, nakvynę. Dažna jų turėjo arklides keisti arkliams, atlikdavo užvažiuojamųjų namų – „austerijų“ paslaugas. Karčemų ypač padaugėjo pradėjus keliauti pašto karietoms, jas imta statyti ir pakelėse, maždaug dienos kelio atstumu viena nuo kitos.

Kelionės prastais arkliais, ypač pabjurusiu rudens ar pavasario keliu, reikalavo dažniau sustoti, priverstinai nakvoti. Norint apsaugoti vežamas prekes, tekdavę sustoti pakelės smuklėse. Sušalę, sulyti valstiečiai neatsispirdavo pagundai išlenkti taurelę. Ilgainiui tai tapo įpročiu.

XVIII–XIX a. istoriniuose šaltiniuose esama ir austerijų aprašymų (osterija – smuklė, užeiga). Tai buvo tos pačios karčemos – užvažiuojamieji namai, tik didesni, daugiau viešbučių pobūdžio, turėjusios po keturis ar šešis svečių kambarius. Detalesnį karčemų vaizdą galima susidaryti pradedant XIX a., kadangi XX a. ėmus jas tyrinėti, dalis anuo metu statytų šio tipo pastatų dar nebuvo sunykę.

Nuo krikščionybės atsiradimo Lietuvoje veikė dvarų, bažnytinės ir privačios karčemos, prekiavusios alumi, degtine ir midumi priklausomai nuo to, kokiu gėrimu prekiauti leidimą buvo įsigijęs karčemos savininkas, už kokį gėrimą jis mokėjo karčemų mokestį. Jose buvo valgoma ir dažniausiai nestiprus alus atstodavo tada dar nepaplitusias sriubas.

Keleiviams karčemninkai užkandai duodavo juodos ruginės duonos, kumpio ir raugintų kopūstų, išmaišytų su dilgėlių aliejumi ir smulkiai kapotais svogūnais. Po ilgų ir varginančių kelionių profilaktikai nuo ligų būdavo patiekiama užpiltinė su rupūže ir sauja spanguolių, kurios gerai išsilaikydavo puodynėse su vandeniu iki kito derliaus.

J. Basanavičius XX a. pradžioje šiaurės rytų Lietuvoje išgirdo ir užrašė nežinomo pasakotojo atmintyje išlikusį prietarą: „Geriant karčemoje, nepalikt taurelėj nei lašo: karčemnykai iš likusių lašelių supilsto trejus devynius ir duoda sugert doriausiam žmogui – apduotas palieka girtuokliu“.

                                                                        ISTORIJOS FRAGMENTAI

Pirmieji archyviniai šaltiniai, bylojantys apie lietuviškas karčemas, siekia kovų su kryžiuočiais laikmetį. Įvedus krikščionybę, leista kunigams ir vienuoliams statyti karčemas prie bažnyčių, miestelių aikštėse, didinant savo ir bažnyčios pajamas. Kunigai karčemas statė miesteliuose, didesnėse žmonių susibūrimo vietose: aikštėse, kur vykdavo turgūs ir prekymečiai, prie bažnyčių, kad bedieviai, užsukę karčemon, Dievo žodį išgirstų ir, ko nepaaukojo bažnyčioje, paliktų karčemose. Kai pamokslų metu šurmulys iš karčemų pradėjo trukdyti bažnyčiai, kunigai įsakė pamaldų metu karčemas uždaryti ir uždraudė šventadieninius turgus. Šventadieniais turgų nebeliko, o karčemos duris atverdavo pasibaigus pamaldoms ir ūžaudavo ligi paryčių.

XIII–XIX a. – karčemų, smuklių, traktierių klestėjimo amžiai – užeigos steigėsi sparčiai, tapdamos neatskiriama miestelių dalimi, susijusia su prekymečiais, pagyvindamos išorinį miestelių bei dvarų vaizdą.

XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras bandė kiek pristabdyti karčemų augimą ir valstietijos girdymą, pavesdamas karčemų priežiūrą Bažnyčiai ir leisdamas kunigams „steigti tiek karčemų, kiek pajėgs“ bei uždraudė naujų karčemų steigimą „bajorams ir visiems kitiems“, numatė baudas nepaklusniesiems.

XVI a. karčemas laikė maždaug pusė miestelėnų, tai rodo, kad miesteliai jau buvo apylinkių ūkinio ir visuomeninio gyvenimo centrai, sutraukiantys didesnius karčemų lankytojų būrius. Tikrais girtuoklystės židiniais laikytos degtine ir midumi prekiaujančios karčemos.

Lietuvoje klestėjo teisėtos ir pakampių karčemos, kuriose prekiaudavo daugiausia vietinės gamybos gėralais – alumi, degtine. Jų steigimu ypač susidomėjo bajorija, taip pat bažnyčios ir vienuolynai. Išlikę dokumentai liudija, kad valstiečiai buvo verčiami pirkti degtinę ir ją gerti – imta nustatinėti degtinės pirkimo prievoles. Nuo XVI a. pabaigos LDK galiojęs III Lietuvos Statutas įteisino valstybės kontrolę svaigalų gamybai ir realizavimui.

Karčemų verslo lydimos girtuoklystės išplitimas kėlė visuomenėje ne tik ekonomines, bet ir teisėtvarkos, moralės problemas. Dažnai pasitaikydavo ir vaidų dėl gėrimų kokybės ar matavimo saikų. Administracijos pareigūnai buvo įpareigoti tikrinti, kad smuklėse būtų naudojami vienodi saikai, nustatyti importinių gėrimų, taip pat šinkuojamo (pilstomo) alaus, midaus ir degtinės kainas.

Specialus dvarų karčemų mokestis, vadinamosios girtosios pajamos, ėjo į didžiojo kunigaikščio iždą. A. Tyla teigė: „1577 metais buvo patvirtintas toks gėrimų mokestis: karčemos, pilstančios midų ir degtinę, per metus turėjo mokėti po 10 grašių. Už į LDK iš Vengrijos atvežto vyno pusstatinę reikėjo sumokėti po 2 auksinus, už jūra atvežtą itališką, prancūzišką, ispanišką vyną – po auksiną už barelį (statinę). Beje, įstatymas draudė girtauti valstiečių namuose. Bajorai ir gėrimų „šinkavimu“ besiverčiantys miestiečiai bei miestelėnai tokią teisę turėjo.“

1840 m. buvo įvesti caro administracijos įstatymai ir nustojo galioti Lietuvos Statutas. 1843 m. caro valdžia pertvarkė krašto administracinį skirstymą, buvo įsteigta Kauno gubernija, į kurios sudėtį pateko ir Panevėžio, Zarasų (Novoaleksandrovsko) apskritys.

Kauno gubernija garsėjo savo degtinės varyklomis visoje Rusijos imperijoje – Aukštaitijoje karčemų ir smuklių tinklas buvo apraizgęs vos ne kiekvieną kaimą. Degtinės gamyba ir pardavimas buvo vienas pelningiausių carinės Rusijos valdžios veiklos sričių.

Nuo saikingo ritualinio gėrimo girtavimas palaipsniui tapo etine ir ekonomine Lietuvos kaimo nelaime. Girtavimas masiškai apėmė šeimas. Karčemose vyko įvairūs sambrūzdžiai, nuoskaudų ir teisybės sakymas, muštynės, kurstymai ir pasikėsinimai prieš ponus, dvarų savininkus.

Caro valdžia susigriebė tik XIX a. antroje pusėje: 1847 m. kovo 22 d. vidaus reikalų ministras Vilniaus generalgubernatoriui rašė: „ima girtauti ir tinginiauti <...>, (valstiečiai) palieka savo namus ir leidžiasi valkatauti <....>. Besaikis degtinės vartojimas atsirado dėl to, kad galima jos gauti dideliu kiekiu už nedidelius pinigus bet kurioje vietoje <...>. Karčemos atiduodamos į nuomą įvairiems vertelgoms <...>, tai didelis pelnas. Jie (dvarininkai) steigia karčiamas tose vietose, kur tik gali pardavinėti degtinę <...> nesirūpina, kad tose karčiamose jų pačių valstiečiai prageria paskutinį savo turtą <...>. Įprotis girtuokliauti gubernijoje įleido šaknis tiek, kad ne tik vyrai ir moterys, bet ir vaikai, pripratinti pačių tėvų, vartoja degtinę“.

Neigiamas karčemų poveikis, iš dalies paralyžiavęs ūkio plėtrą ir santarvę šeimoje, XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje pagimdė Blaivybės sąjūdį, pakėlusį galingą blaivios gyvensenos bangą, sutelkusią valstietiją kovai prieš caro patvaldystę.

„Lietuvoje jaunieji renkas imti šliūbą paprastai šventą dieną, atvažiuoja į bažnyčią po visam, tankiai girti. Priėmę sakramentą, tuojau šmurkš šmurkš sulenda į karčemą. Geria, šoka, bjaurojas toj per tris dienas, pykina pakeleivingus... Žodžiu sakant, tikra nelaimė lietuvių su tomis karčemomis...“ – rašė vyskupas Motiejus Valančius, vadinęs karčemas šėtono koplyčia.

1858 m. spalio 11 d. Motiejus Valančius paskelbė specialų Blaivybės aplinkraštį ir išleido Blaivybės įstatus. Kai kurie klebonai savose parapijose ėmėsi griežtai tramdyti girtuoklius: net grandinėmis buvo surakinti ir laikyti prie bažnyčios. Kitiems valstiečiams už girtavimą degutu tepė galvas, burnas ir kitas kūno dalis.

Buvo statomi paminklai, spausdinami plakatai, kunigų platinamos giesmės ir dainos kaip antai: „Giesmė apie girtybę“ (1860 m.), „Giesmė padėkavonės už blaivystę“ (1862 m.), „Padėkavonė Motinai Švenčiausiajai už blaivystę“ (1863 m.), „Balius ubagų“ (1858 m.), „Suveiga girtuoklių“ (1859 m.), „Atsižėgnojimas ir barnė Mikola su arielka“ (1860 m.) ir kt.

Caro valdžia, įžvelgdama blaivybės judėjimo skatinamą lietuvių tautinį pakilimą, numalšinusi 1863 m. sukilimą, po metų uždraudė blaivybės judėjimą ir blaivybės draugijas Lietuvoje.

XIX a. antrojoje pusėje ėmė nykti ilgos ir varginančios kelionės arkliais – pradėti tiesti geležinkeliai, atsirado automobiliai ir karčemų – užvažiuojamųjų namų, pakelių smuklių – svarba ėmė mažėti. Tačiau daugybė karčemų Lietuvos miesteliuose išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo, tik XX a. pradžios kalba jos dažniausiai buvo vadinamos traktieriais ar restoranais.

1914 m. rugpjūčio 2 d. carinė vyriausybė Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiui priėmė prohibicijos arba vadinamąjį sausą įstatymą. Naminė degtindarystė tapo vieninteliu būdu tenkinti stipriųjų gėrimų poreikį ir greitai virto masiniu, visuotinai priimtinu reiškiniu. Po karo panaikinus sausąjį įstatymą, ją imta persekioti kaip specifinį kriminalinį nusikaltimą.

Vėliau dėl karo pasekmių – griuvėsių, dažnų gaisrų bei įstatymų pakeitimų (1929 m. pakeitus Lietuvos statybos įstatymo tam tikrus straipsnius buvo leista priverstine tvarka griauti blogos būklės prastai atrodančius pastatus) – jau 1940-aisiais ėmė keistis ir nykti tradicinis miestelių vaizdas, o kartu ir senųjų karčemų pastatai.

Šiuolaikinė stilizuota aukštaitiška karčema tik iš dalies išsaugojo liaudiškų svirnų, klojimų margumą, gyvybės spalvingumą, jų slėpiningą praeitų šimtmečių romantizmą.

                                                                   ETNINĖS ARCHITEKTŪROS BRUOŽAI

Aukštaitijos regione atlikti archeologiniai tyrimai bei istoriniai duomenys iki XXI amžiaus pakankamai tiksliai atkuria aukštaitiškos etnoarchitektūros vaizdą. Skiriamasis etninės architektūros paveldo bruožas, susiklostęs istoriškai geografinėse erdvėse – gamtinės aplinkos savitumas ir įvairovė, gyventojų kultūrinė veikla, kelių bei gyvenviečių struktūra – lemia regioninius skirtumus.

Dauguma išlikusių paminklinių statinių – karčemos, austerijos, užvažiuojamieji namai – yra liaudies architektūros stiliaus, kai kurie statyti pagal tipinius projektus, klasicistinių formų.

Karčemos savo monumentaliais tūriais, raiškiais siluetais išsiskyrė kaimų ir miestelių užstatyme. Jų architektūrą iš dalies veikė europiniai stiliai: barokas, klasicizmas, romantizmas. Senosioms XVIII a. karčemoms būdingi baroko stiliaus bruožai, jos dažnai statytos su laiptuotais, laužytais stogais, masyviais profiliuotais karnizais ir apvadais. Klasicizmo įtaka ryški priešakinių fasadų portikuose, gotiką galima įžvelgti smailiomis nišomis suskaidytuose frontonuose, langų formose, romantizmą – akmenų ir plytų mūro panaudojime bei kitose detalėse.

Karčemos statytos panašios į gyvenamuosius namus: stačiakampės vienaukštės arba su mezoninu, įvairesnes paslaugas teikusios – su ratine, tvartu, viešbučiu, parduotuve – statytos didesnės, dažnai dviaukštės stačiakampės arba kryžminės su uždaru kiemu. Dažniausiai jos šoniniu fasadu orientuotos į kelią.

Iš inventorių aprašymų matyti, jog karčemų, užvažiuojamųjų namų statybai naudoti pušiniai ir egliniai rąstai, dominavo šiaudiniai ar gontų pusvalminiai ar keturšlaičiai stogai. Įrengiamos šildomos, taip pat ir nešildomos patalpos su keliomis molio arba koklių krosnimis. Iš patalpų patenkama į ratinę ar vežiminę, kur būdavo įrengtos ėdžios arkliams, kartais jų tilpdavo net 50.

Ties gyvenamąja dalimi dažnai buvo įrengiamos atviros galerijos su kolonomis. Tai itin būdingas karčemų architektūros elementas. Gyvenamosios dalies planas analogiškas dvigaliui namui su priemenėmis ir kaminu (virene) centre, interjerai panašūs į pirkių. Viename gale gyveno smuklininko šeima, kitame buvo svečių kambariai ir maitinimo patalpos. Užkandinėje pasieniais stovėjo platūs suolai (ant kurių buvo miegama), kėdės, o centre – keli ilgi stalai.

Statinių pamatams Aukštaitijos regione naudoti akmens rieduliai, Šiaurės Aukštaitijoje dar ir dolomito nuolaužos, grubus betonas. Šiaurės Aukštaitija išsiskyrė mūrinėmis (raudonų plytų, akmens mūro, drėbto molio, tinkuotomis) sienomis.

XIX a. karčemos iš kitų pastatų išsiskyrė ne tik masyviais tūriais, bet ir išdažytais fasadais. Puoštos kukliai, bet dažna turėdavusi emblemą, atitinkančią pavadinimą (vaizduotos stiklinės, arbatinukai, žuvys ir kt.).

Parengta pagal:

Aukštaitijos nacionalinis parkas : kaimai ir gyventojai = The Aukštaitija National Park : settlements and population = Аукштайтийский национальный парк : деревни и население / Saulius Stanaitis - Vilnius : VPU l-kla, 1998. - 151, [1] p. : iliustr. - Bibliogr.: p. 151, [1]. - ISBN 9986-869-22-6

Lietuvio sodyba = The Lithuanian farmstead / Rasa Bertašiūtė ; [į anglų kalbą vertė Andrius Apinis]. - Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, [2007] (Vilnius : Sapnų sala). - 203, [1] p.: iliustr. - ISBN 978-9955-624-87-5

Palangos Juzė / Valančius Motiejus ; [dailininkas V. Jurkūnas]. - Vilnius : Vaga, 1977. - 151,[2] p.: iliustr.

Per barzdą varvėjo : svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje / Antanas Astrauskas ; Kulinarijos paveldo fondas. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2008] (Vilnius : Logotipas). - 221, [1] p.: iliustr., žml. - ISBN 978-9955-23-141-7 (įr.)

Alus bendruomeniniame kaimo gyvenime ir alaus barai sovietmečio miesto kultūroje: sąsajų paieškos / Jonas Mardosa. - Iliustr. // Alus lietuvių kultūroje. - Šiauliai, 2007. - P. 43-58.

Gėrimas lietuvių liaudies ritualuose ir kova su girtavimu/ Angelė Vyšniauskaitė // Ritualas, blaivybė, kultūra : [str. rink.]. - Vilnius, 1989. – P. 95-122.

Gėrimų mokestis Lietuvoje XVI a. viduryje – XVII a. viduryje / Antanas Tyla // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas : XVI amžiaus antroji pusė - XVII amžiaus vidurys. – Vilnius, 2012. – P. 127-146.

Karčema Lietuvos miestelių istorijos ir architektūros kontekste / Lijana Laužikaitė // Archiforma. - 2003, Nr. 1, p. 81-86.

Karčemos reikšmė tautos kultūroje / Elvyra Straševičienė // Acta humanitarica universitatis Saulensis. - T. 15 (2012), p. 18-28.

Tradicijos perėmimo gairės: etninės architektūros kompozicija / Aistė Andriušytė // Tautosakos darbai. - [T.] 39 (2010), p. 116-138.

Gali lauka karčemela: Utenos raj. Šuminų k. / [atlieka] "Nalšia", folkloro ansamblis, vad. Audronė Vakarinienė // Rytų aukštaičių dainos, šokiai ir pasakojimai [Garso įrašas]. - Vilnius : Lietuvos radijas ir televizija : Vilniaus miškų urėdija, [s.a.]. - Įr. 32.

Sakas, Vincentas. Smuklės, karčemos ir traktieriai – skirtingos paskirties užeigos. Prieiga per internetą Žiūrėta 2015 02 05.

Iliustracijos ir jų šaltiniai

Į titulinį