VYSKUPO ATVYKIMAS Į PANEVĖŽĮ

Vyskupas Kazimieras Paltarokas rašo:

„Panevėžyje ingresas paskirtas gegužės 30 d. rengiuos palikti Kauną. Mišiose prie Švč. Panelės altoriaus, kur jas laikiau per puspenkiolikos metų, verkiau kaip mažas vaikas. 12 val. sėdu automobilin, lydimas kan. Juozapo Stakausko vykstu pas savo aveles. Įvažiavus į vyskupijos ribas prasidėjo „kryžiaus keliai“ – sutikimai, sveikinimai, džiaugsmo ir baimės ašaros, kad hosanna nevirstų crucifigatur!..

Keistas supuolimas: kur, anot žmonių pasakos, „tekant krikščionybės saulei“ pasišalino iš Panevėžio ir mirė paskutinis krivis, ten sutiko katalikai pirmąjį Panevėžio vyskupą, įvažiavusį vyskupijon. Būtent Okainių sodžiuje, prie pat vyskupijos ribos, radau trejus garbės vartus su užrašais „Sveikas, Ganytojau!“ Su Aušros Vartų Marijos paveikslu ir Švento Tėvo Pijaus XI atvaizdu. Didelis žmonių būrys pasitiko su duona, druska ir lietuviška gira. Toliau nepravažiavome gyvenamos vietos, kur nebūtų buvę panašių sutikimų.

Ramygaloje sustojome nakvynei. Gal niekad taip nuoširdžiai negiedojau gegužinėse pamaldose „Tavo apgynimo šaukiamės, Švč. Dievo Gimdytoja“. Gėriuosi puikia bažnyčia, atstatyta mano kapeliono dėdės kun. Juozapo Genio. Prieina lazda pasirėmęs senelis ir sako: „Matai, Vyskupe! Mes ją mūrijome, o dabar atsiranda tokių, kurie norėtų griauti“. – „Jei mokėjote pamūryti, tai mokėsite ir apginti ją nuo nenuoramų. Aš padėsiu. Tam esu skirtas, kad ginčiau bažnyčios teises. Ir aš turiu lazdą...“

Ingreso diena prasidėjo pusėj aštuntos pajudėjus iš Ramygalos, per vartų eiles vieškelyje prie visų kaimų. Pirmieji panevėžiečiai sutiko prie Uliūnų: apskrities viršininkas p. Rozmanas ir policijos vadas p. Kregždė – kalvinas. Ties Lepšiais pasitiko Panevėžio įgulos artilerijos raitelių būrys... Pirmuosiuose miesto vartuose, kurių buvo devyneri, sutiko su duona ir druska Panevėžio miesto valdyba su p. burmistru Chodakausku priešakyje.

Prasidėjo bažnytinė procesija miesto gatvėmis, kurių namai buvo papuošti vėliavomis, tvoros – gėlėmis; tarp išrikiuotų karių spalerių, giedant chorams pakaitomis su orkestrais, – kunigų, atvykusių maldininkų, organizacijų didžiulės minios... Laiminau panevėžiečius, stovinčius šaligatviuose, širdyje kartodamas: „Ne man, ne man, Viešpatie, o Tavo vardui tebūnie garbė“.

Būsimos katedros šventoriuje sutiko p.p. Karkos ir Paulausko chorai, kuriems pritarė moksleivių simfoninis orkestras. Ingreso ceremonijos ir pamaldos atliktos lauke prie laikinosios koplyčios. Dangaus skliautai sudarė Kristaus Karaliaus katedrą. Kan. Juozapas Stakauskas perskaitė lotyniškai Pijaus XI raštus apie Panevėžio vyskupijos įsteigimą ir metropolijos kapitulos kan. Kazimiero Paltaroko paskyrimą jos vyskupu.

Panevėžio dekanas kun. Jonas Maciejauskas lietuviškai pasveikino dvasiškijos ir tikinčiųjų vardu, reiškė padėką Šventajam Tėvui už vyskupijos Panevėžyje įsteigimą, apgailestavo, kad miestas dar nėra tinkamai pasiruošęs priimti savo Ganytoją, nes katedra vos tik pradėta statyti; rūmai dar nebaigti remontuoti; visiškai nėra namų vyskupijos kurijai... Bet dieceziečių meilė ir vienybė, kuriomis sutinkamas vyskupas, tuos trūkumus greit pašalins...

Kreipiausi į kunigus, prašydamas pagalbos atlikti sunkiam Ganytojo darbui, atsidėjus einant savo pareigas, rodant gražų pavyzdį kaip privačiame savo gyvenime, taip bažnytiniame ir visuomeniniame veikime. Priminiau gerojo Ganytojo palyginimą, kuris įpareigoja palikti 99 aveles ir ieškoti vienos paklydusios. Raginau nesitenkinti pastoracija vien tų, kurie ateina bažnyčion, dalyvauja pamaldose, ima šv. sakramentus, bet ypač ieškoti tų, kurie šalinasi, vesti juos į Kristaus avidę, kad kiekvienas galėtumėm pasakyti Vyriausiajam Ganytojui: „Aš sergėjau, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo“ (Jn 17,12).

Po to perskaityta popiežiaus bulė lietuviškai. Prašnekau į žmones, išdėstydamas Ganytojiško rašto mintį apie vyskupo ir dieceziečių pareigas. Jis buvo skaitomas tą dieną visose vyskupijos bažnyčiose. Atlikau pirmą pontifikalinę sumą per kurią giedojo mišrus jungtinis choras ir dūdavo IV pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulko dūdų orkestras.

Po sumos klebonijoje prisistatė kai kurios Panevėžio vyskupijos organizacijos, įteikė gražius adresus; grupė lenkų, tarp kurių kai kas rekomendavosi kaip dvarponių atstovai, ir provincijos; žydų bei rusų bendruomenių nariai; vietos šventikas Sorecas sveikindamas pasisakė tikįs pagal Solovjovo mokslą, todėl esąs artimas katalikams.

15 val. mokytojų seminarijos salėje buvo blaivūs pietūs; juose dalyvavo dvasiškijos, valdžios, kariuomenės, organizacijų atstovai, keletas Kauno draugų – apie pusantro šimto žmonių. Kalbas pradėjo apskrities viršininkas, pakeldamas bealkoholinę taurę už Jo Šventenybės Popiežiaus sveikatą. Išgėriau už JE Respublikos Prezidentą; puotos dalyviai pagiedojo tautos himną. Dar kalbėjo miesto burmistras, apygardos teismo pirmininkas N. Morkvėnas, gimnazijos direktorius p. Šakenis, įgulos viršininkas pulk. Jakaitis ir kiti... Iš viso buvo keliolika prakalbų.

Atsakydamas padėkojau už iškilmingą priėmimą, kviečiau visus į bendrą darbą, nes tikyba – geriausias dorovės ir kultūros veiksnys, kurio visiškai niekas kitas negali atstoti. Paminėjau Vilhelmą I, kuris švietimo ministeriui yra pasakęs: „Grąžink tikybą mokyklon, o pats eik po velniais“. Išreiškiau mintį, kad trumpas katekizmas geriau palaiko visuomenės tvarką, negu budriausia policija; nurodžiau, kad ir tie, kurie yra metę tikybines pažiūras, turėtų skaitytis su tikybos veiksniais, vertinti dvasiškijos darbuotę ir mano, kaip vyskupo, įsikūrimą Panevėžyje.

Po vaišių buvo padarytas su atvykusia dvasiškija kunigų pasitarimas ir nutarta pirmon galvon tęsti katedros statymą. Ingreso dieną baigiau pusė dešimtos prakalba pavasarininkų konferencijai ir jos dalyvių palaiminimu parapijos bažnyčioje. Daug žmogus gali pakelti, kai reikia, bet šitokios dienos nebenorėčiau pergyventi.

Apsigyvenau mažutėje katedros klebonijoje – špitolėje ir ėmiausi valdyti: 10 dekanatų, 69 parapijas, 45 filijas, 79 koplyčias, 171 kunigą ir apie 375 000 žmonių. Nutariau verstis tokiais padėjėjais, kuriuos radau Panevėžyje; todėl paskyriau kurijos oficialistus iš Panevėžio kunigų, nors nė vienas jų nebuvo pasirengęs tam darbui. Turėjau pats visus darbus dirbti per ištisas dienas. <...>“ (Iš PALTAROKAS, Kazimieras. Gyvenimo bruožai. Vilnius, 2005, p. 98–101.)

Vyskupo Kazimiero Paltaroko ingresas Panevėžio šv. Stanislovo koplyčioje. 1926.05.30. PAVB RKRS. F 115-154
Vyskupo Kazimiero Paltaroko ingresas Panevėžio šv. Stanislovo koplyčioje.
1926.05.30. PAVB RKRS. F 115-154

Vyskupas per trumpą laiką sugebėjo suburti gerus padėjėjus. Profesorius Stasys Šalkauskis pastebėjo: „Visų pirma jis nepriklauso prie tų vadų, kurie mėgsta apsistatyti nereikšmingais žmonėmis ir kvėpuoti jų pataikavimų ir smilkinimų nuotaikoje. Jie sunkiai pakenčia savo artimoje aplinkoje dvasios nykštukus ir intruzus, nes vertina originalias asmenybes ir nesibijo nublukti, kaipo vadas, jų draugystėje. Ne tokių asmenybių konkurencija, bet jų stoka verčia jį sielotis.“ (Iš Panevėžio garsas, 1935, spal. 22, p. 1.)

Gabaus organizatoriaus ir sumanaus vadovo talentas greitai davė puikius darbo rezultatus. Panevėžyje K. Paltarokas pastatė katedrą, įkūrė kapitulą, Sodų g. 3 vyskupui priklausančiuose namuose įrengė Katalikų veikimo centro būstinę su sale suvažiavimams bei paskaitoms. Čia buvo ir „Panevėžio balso“ redakcija. Įrengė prie kurijos centrinę vyskupijos biblioteką. Savo vyskupavimo metu įkurdino 11 parapijų, pastatė be katedros dar 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų. 1939 m. pradėjo statyti Panevėžio kunigų seminariją, bet karas nutraukė statybą. Berčiūnuose įsteigė vilą seniems kunigams. Paruošė vyskupijai 195 naujus kunigus. Katalikų skaičius vyskupijoje, palyginus 1926 m. ir 1940 m., išaugo nuo 375 tūkst. iki 419 tūkst. Savo kanoniškaisiais vizitais vyskupiją aplankė 4 kartus. Daug energijos K. Paltarokas įdėjo besirūpindamas katalikiškomis organizacijomis: pavasarininkais, angelaičiais, ateitininkais. Be to platus ir įvairiapusis vyskupo rašytinis palikimas.

Į titulinį  Atgal