ŠV. TĖVO ATSTOVO LIETUVAI ARKIVYSKUPO RICCARDO BARTOLONI VIZITAS PANEVĖŽYJE

„1927 m. Lietuvai su Šventuoju Sostu sudarius konkordatą, Riccardo Bartoloni buvo pakeltas Laodikėjos arkivyskupu ir 1928 m. balandžio 27 d. paskirtas Lietuvai internuncijum (vėliau nuncijum). Kaunan atvyko 1928 m. liepos 21 d. ir liepos 30 d. įteikė Lietuvos prezidentui savo kredencialus kaip pirmas Lietuvoje Šv. Sosto atstovas. <...> Domėdamasis Lietuvos kultūriniu ir religiniu gyvenimu, parodė daug judrumo ir noro pamatyti plačią Lietuvą ir arčiau ją pažinti. Panoro pirmiausia aplankyti Panevėžį, neseniai įkurtą naująją vyskupiją ir arčiau pažinti šios vyskupijos neseniai paskirtą vyskupą K. Paltaroką.

Vysk. K. Paltarokas mėgo svečius ir mokėjo juos priimti. Ypač jis ruošėsi iškilmingai priimti Šv. Tėvo atstovą Lietuvai. Tam reikalui stengėsi gerai pasiruošti ir tinkamai atlikti, nes tai istorinis įvykis Panevėžio vyskupijai.

Buvo sutarta, kad jis atvyks per Raguvą; tai buvo pirma Panevėžio vyskupijos parapija, peržengus Kauno arkivyskupijos ribas. Raguvos dekanato kunigai pirmieji susirinko jo sutikti. Vyskupijos generalvikaras prel. J. Grabys visos Panevėžio vyskupijos dvasiškijos vardu lotynų kalba pasveikino brangų svečią ir įteikė dovaną – į žuvies pavidalo dėžutę įdėtą Mišių intenciją – prašė Šv. Tėvo atstovo pasimelsti.

Bet Šv. Tėvo atstovui buvo didelė staigmena, kai iš susirinkusių pasauliečių jį pasveikino gražia italų kalba. To jis nesitikėjo tolimame Lietuvos kampelyje. Tai buvo J. Mackevičienė, dailininko Jono Mackevičiaus žmona. Ji 1914–1929 m. gyveno Capri saloje, Italijoje, ir gerai pramoko italų kalbą.

Prie Panevėžio dekanato ribos sutiko svečią Panevėžio dekanas J. Maciejauskas ir antrą kartą prel. J. Grabys.

Artinantis prie Panevėžio pradėjo temti. Tai buvo 1928 m. spalio 6 d., apie 6.30 val. vakaro. Taip buvo pasiruošta, kad iškilmingiau sutiktų svečią. Abiejose kelio pusėse degė deguto statinės ir prie kelio išsirikiavę špaleriais, su degančiais deglais rankose, stovėjo moksleiviai. Panevėžio mieste, prie garbės vartų, papuoštų tautinėmis spalvomis ir įvairių spalvų degančiomis elektros lemputėmis, laukė Panevėžio miesto burmistras. Savo kalba pasveikino svečią ir į jo kalbą atsakė arkivyskupas. Tuo metu moksleiviai praslinko pro garbės vartus, susirinko prie vyskupo gyvenamo namo ir iškilmingai sutiko svečią tenai. Po to sudėjo degančius fakelus į krūvą ir pradėjo dainuoti lietuviškas dainas. Skambėjo labai gerai. Svečias tai įbėga į kambarį, tai po kelių minučių vėl pasirodo tarp jaunimo. Tuo jis buvo labai sužavėtas.

Po vakarienės jo nuotaika buvo tokia gera, kad, pasilikę vieni su vyskupu, įsikalbėjo Lietuvos Bažnyčiai ir tautai rūpimais klausimais.

Rytojaus dieną buvo atlaikytos iškilmingos pamaldos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje – prokatedroje, nes katedra dar nebuvo baigta.

Vykstant į bažnyčią, prie garbės vartų ant tilto sutiko procesija ir didžiulė minia žmonių. Atstovas susirinkusiuosius laimino ir stebėjosi jų nuoširdumu, pamaldumu bei gyvu tikėjimu, kurį viešai pareiškė Bažnyčios atstovui.

Įeinant į bažnyčią, choras galingai sugiedojo „Ecce sacerdos magnus...“. Po to vysk. K. Paltarokas pasveikino brangų svečią lotynų kalba, pareiškė savo ir visų tikinčiųjų didelį džiaugsmą sulaukus tokio garbingo svečio. Į jo kalbą atsakė svečias taip pat lotynų kalba; tikintiesiems buvo išversta į lietuvių kalbą.

Atlikęs iškilmingas pontifikalines šv. Mišias, sugrįžo į vyskupo namus pietų. Čia susirinko ne tik Bažnyčios dignitoriai, bet taip pat ir miesto ir kariuomenės atstovai, sveikino ir įteikė dovanas organizacijos. Viskas praėjo labai sklandžiai ir svečiui, kaip jis pats pasakė, paliko didelį, gražų prisiminimą.

Rytojaus dieną iš ryto turėjo grįžti į Kauną. Kad daugiau galėtų pamatyti Lietuvą ir Panevėžio vyskupiją, pasirinko kitą kalią: į Ramygalą ir Krekenavą.

Prieš svečiui išvykstant, vėl prisirinko nemažai svečių. Pulkininkas Pranas Tamašauskas (vėliau generolas), kurs tuo metu buvo Mindaugėnų pulko vadas, atsiuntė keliolika kareivių, kuriuos išrikiavo nuo vyskupo prieangio iki gatvės. Atsisveikinę išvažiavo dviem mašinom. Prieš išva¬žiuojant, prie Vyskupo rūmų padaroma visų dalyvių nuotrauka. Kelias persunktas lietaus, bet visur žmonės kaimuose sutinka svečius prie pastatytų garbės vartų; čia pastatyti staleliai, ant jų padėta duonos ir druskos.

Nežiūrint šlapios ir lietaus permerktos žemės, žmonės klaupiasi, kai svečias juos laimina. Žmonės šiuo momentu buvo susikaupę, kas itališkam temperamentui buvo nesuprantama. Tik vyskupas paaiškino, kad šiuo metu tai daro iš pagarbos Šv. Tėvui ir jo atstovui.

Pravažiuojant kaimus, svečius sutinka raiteliai, kurie palydi nuo vieno kaimo iki kito, kol pasiekė Ramygalą. Klebonas sutinka svečius su procesija ir palydi j puikiąją Ramygalos bažnyčią. Choras galingai užgieda „Ecce sacerdos magnus...“ Popiežiaus atstovas tiek susižavėjęs puikiąja bažnyčia, kuri buvo sausakimšai prisikimšusi žmonių, ir galingu, gerai paruoštu choru, kad iš džiaugsmo pakeltu balsu sušuko: „Esam Romoje!“ Apžiūrėjęs bažnyčią ir trumpai pasveikinęs ramygaliečius, dar sustojo klebonijoje, kur suvalgė lietuviškus pietus, ir pasikalbėjęs su ramygaliečiais, išvyko į Krekenavą.

Krekenavos bažnyčia taip pat graži ir didelė. Žmonių prisirinko pilnutėlė. Svečias vėl prakalbo į susirinkusius, o jo kalbos, kaip ir kitur, buvo išverstos į lietuvių kalbą. Po bažnyčios apeigų užsuko klebonijon išgerti kavos, o vyskupas, svečius palydėjęs iki savo vyskupijos ribos, atsisveikinęs su jais, grįžo atgal.

Deja, gražiai pradėtas Šv. Tėvo atstovo Lietuvai darbas buvo sutrukdytas. Priežastis: kilę nesutarimai tarp jo ir Lietuvos Vyriausybės dėl konkordato taikymo. Lietuvos Vyriausybė 1931 m. paprašė Šv. Sosto R. Bartoloni iš Lietuvos atšaukti. Šv. Sostui nesiskubinant tai padaryti, R. Bartoloni buvo paprašytas palikti Lietuvą. Ir jis 1931 m. birželio 6 d. išvyko iš Lietuvos. <...>“ (Kunigo Jono Gasiūno atsiminimai. Iš PALTAROKAS, Kazimieras. Gyvenimo bruožai. Vilnius, 2005, p. 358–360.)

Į titulinį  Atgal