PANEVĖŽIO VYSKUPIJOS EUCHARISTINIS KONGRESAS IR PANEVĖŽIO KATEDROS KONSEKRACIJA

„Nors naujoje Kristaus Karaliaus garbei pastatytoje katedroje pamaldos ir buvo laikomos, bet tuo pačiu metu įtemptai buvo ruošiamasi šios katedros konsekracijos iškilmėms. Tam reikalui vysk. K. Paltarokas dėjo visą sielą ir energiją. Ne tik baigė viduje įrengti pastatytą katedrą, bet taip pat paruošė visą vyskupiją šioms iškilmėms tiek dvasiniu, tiek organizaciniu atžvilgiu. Tuo reikalu padaryta daug posėdžių, vyskupo siųstų atstovų aplankyta visa vyskupija net kelis kartus. Be to, į Kongresą buvo pakviesti ne tik Lietuvos dvasininkai, bet ir vyskupijos tikintieji. Daug rūpesčių sudarė juos apnakvindinti, pavalgydinti ir aplamai gerai suorganizuoti visus Kongreso dalyvius buvo nelengvas darbas.

Katedros konsekracijos metai buvo 1933 – Šventieji – metai birželio 30 d. Tam reikalui pats vyskupas parašė tikintiesiems ganytojišką laišką Nr. 240, datuotą 1933 m. sausio 17 d., kuriame meistriškai aprašo Švč. Sakramento reikšmę ir svarbą panaudodamas Šv. Raštą, Bažnyčios Tėvus ir paįvairindamas parinktais pavyzdžiais. Laiško pradžioje jis kviečia savo dieceziečius į ruošiamą Eucharistinį kongresą Panevėžyje šiais žodžiais:

Iš [PALTAROKAS, Kazimieras]. Ganytojiškas Panevėžio Vyskupo raštas. Kn. 10. Panevėžys, 1933, p. 2 Iš [PALTAROKAS, Kazimieras]. Ganytojiškas Panevėžio Vyskupo raštas. Kn. 10. Panevėžys, 1933, p. 3

Iš [PALTAROKAS, Kazimieras]. Ganytojiškas Panevėžio Vyskupo raštas. Kn. 10. Panevėžys, 1933, p. 2–3


Šis vyskupo laiškas ne tik buvo įsakytas perskaityti visose parapijų bažnyčiose ir koplyčiose pirmą Gavėnios sekmadienį, bet taip pat buvo išspausdintas atskiromis knygutėmis ir paskleistas plačiai tarp tikinčiųjų, be to, kaip paprastai daroma, išspausdintas „Tiesos kelyje“, kunigams skirtame oficialiame žurnale.

Iš laiško turinio buvo aišku, kad vyskupo noras buvo pirmiausia sustiprinti tikinčiųjų religinį ir moralinį gyvenimą ir tai per iškilmes Eucharistiniame kongrese viešai pademonstruoti.

Vyskupo balsas padarė didelę įtaką Panevėžio vyskupijos tikintiesiems. Panevėžio gyventojai ruošėsi svečius tinkamai sutikti. Buvo pastatyti 22 iškilmingi vartai. Atvykus į Panevėžį sutikdavo prie pastatytų vartų su duona ir druska ir duodavo nurodymus, kur apsistoti, taip pat kitą reikalingą informaciją.

Vyskupo balsas pasiekė ne tik Panevėžio vyskupijos gyventojus, bet ir plačią Lietuvą. Vyskupą labai nudžiugino, kai pirmieji atvyko į Kongresą Daugų (Alytaus aps.), Kelmės ir Marijampolės maldininkai. Panevėžio vyskupijos buvo atstovai visų parapijų. Didesnės parapijos atsiuntė daugiau atstovų, mažesnės, toliau esančios nuo Panevėžio – mažiau. Daugiausia atstovų atsiuntė Vabalninko parapija – 2000 asmenų. Jų dauguma atvyko dviračiais, pėsti ir arklių traukiamais vežimais, kurių buvo 50; traukiniu ir dviračiais iš Anykščių atvyko apie 1200 asmenų. Tad iš viso į Kongresą suvažiavo per 60 000 dalyvių, visi Lietuvos vyskupai ir Panevėžio vyskupijos kunigai; nemažai kunigų buvo ir iš kitų vyskupijų.

Sekmadienį viskas buvo suorganizuota iškilmingai procesijai iš Jasnagurkos aikštės į Katedrą. Kiekviena parapija ir organizacija nešė savo vėliavas ir plakatus su įrašu, kokiai organizacijai ar parapijai atstovauja. Nors viskas buvo suorganizuota labai gerai, bet kol 60 000 minia įsijungė į procesijos gretas, kurios ilgis sudarė 4 kilometro, praėjo 2 valandos. Procesija ėjo Respublikos gatve į Katedrą. Respublikos ir kitų gatvių gyventojai savo namus papuošė vėliavomis ir gėlėmis. Languose buvo išstatyti šventi paveikslai ir degančios žvakės. Praeinant pro namus su Švč. Sakramentu, žmonės pro langus bėrė gėles į gatvę. Atvykus į Katedrą, žmonės negalėjo tilpti ne tik bažnyčioje, bet ir šventoriuje.

Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas Katedrą konsekravo, po to buvo perskaityti sveikinimai:

„Šventasis Tėvas geriausią Eucharistinio kongreso pasisekimą ir iškilmingą katedros bažnyčios konsekraciją vainikuoja Apaštališku laiminimu, trokšdamas, kad katalikybė žydėtų diena iš dienos naujais žiedais ir Švč. Širdies Jėzaus karalystė kaskart labiau plėstųsi. Kardinolas Pacelli“.

Taip pat gautas sveikinimas iš apaštališkos nunciatūros atstovo Karlsbade:

„Dvasia būdamas su Jumis, sveikinu Jūsų Ekscelenciją Eksc. Metropolitą, draugus vyskupus ir visus Kongreso dalyvius, linkėdamas iš jo geriausių vaisių Tėvynei ir Lietuvos Bažnyčiai. Arata“.

Taip pat gražią kalbą pasakė popiežiaus atstovas mons. Fioretti. Ją, kaip istorinį dokumentą čia pateiksime:

„Iš širdies gilumos ir didžiausia pagarba dėkoju Jūsų Ekscelencijai, kad teikėtės pakviesti Šv. Sosto atstovą į šią didžiausią pamaldumo ir tikėjimo manifestaciją Jūsų žmonių. Jūsų Panevėžio vyskupijos tikinčiųjų. Kilnia tėviško ir ganytojiško rūpesčio mintimi Jūs, Vyskupe, panorėjote sutelkti savo vyskupiją į maldos žygį, kuris kyla šiais, jubiliejiniais žmonijos atpirkimo metais visame katalikiškame pasaulyje.

O tai įvykdėte dvejomis iškilmingomis apeigomis: didingos Katedros konsekravimu ir Eucharistiniu kongresu.

Pirmoji Jus sujungia su uoliausiais ir garsingiausiais katalikų Episkopato nariais, kurie amžių eigoje buvo drąsūs ir nenuilstą bažnyčių ir katedrų steigėjai.

Antroji Jus veda į moderniųjų laikų uoliausių apaštalų tarpą, kurie gerai žiūri, kad mūsų vargingas pasaulis, visokeriopų krizių prislėgtas, tūkstančių priešų apgultas, kitur neranda išganymo ir taikos, kaip tikybiniame atgimime, maldoje, tikrame kilniame ir viešame visų tautų išpažinime ir garbinime Eucharistinio Jėzaus.

Jo Šventenybė popiežius Pijus XI, kuris savo mintimis yra čia su mumis, kaip tai rodo Jo Apaštališkasis laiminimas, atsiųstas visiems kongreso dalyviams, bus giliai sujaudintas, tikrai žinau, kai patirs, o tai bus mano džiaugsminga ir garbinga pareiga pranešti, su kokiu uolumu, su kokiu tikybiniu karščiu, su kokiomis kilniomis pasiaukojimo ir tikėjimo maldomis Jūsų vyskupijos žmonės atsiliepė į savo vyskupo pakvietimą bei paraginimą.

Tai liudija tos begalinės minios vyrų, moterų, vaikų, suplaukusių iš visų Lietuvos pakraščių, broliškai susijungusių vienu jausmu, viena malda, vienu širdies plakimu į Jėzaus Širdį, paslėptą Eucharistijos paslaptyje tam, kad ateitų Jo karalystė, kad Jo širdis, pilna neišsemiamo gailestingumo, nugalėtų savo begalinės meilės karščiu mūsų menkumą, mūsų neapykantas, mūsų nelaimes, ir kad šauktų į save Amžių Karalius visas tautas, visas rases, visus žmones.

Mano broliai Kristuje, lietuviai! Vakar vakare dalyvaudamas jūsų nakties adoracijoje, buvau priblokštas didžiausio susijaudinimo drebulio, matydamas šviesos spindulius, kurie tryško iš aukšto kryžiaus ant šio altoriaus pastatyto, ir galvojau, kad niekas negalėjo geriau švęsti šio devynioliktojo šimtmečio Kryžiaus Aukos atminimo, kaip Jūs, lietuviai, kurie kryžiais per tiek amžių sūnišku pamaldumu ir grakščia daile puošiate visus savo gyvenamus butus ir kaip kilometriniais stulpais pažymite savo derlingus laukus.

Tada, kai Jūsų choro, stovinčio po žvaigždžių dangumi, giesmė kilo į Dieviškąją Ostiją, mąsčiau, kad niekas geriau už jus negalėjo pareikšti savo nenugalimo tikėjimo, aukštesniu būdu savo maldas prijungti prie tų, kurių šiais, jubiliejiniais metais Šv. Tėvas reikalauja iš viso pasaulio.

Lietuviai! Jūs paskutinioji didžiausia katalikų falanga Europos pakraštyje. Melskitės už save, už neliečiamybę, šventumą ir sveikatą savo šeimų, už palaimą Šventosios Bažnyčios ir klestėjimą savo mylimos Tėvynės; melskitės taip pat už mūsų brolius, persekiojamus Meksikoje ir Rusijoje, o Aukščiausiojo laiminimas, tėviška meile prašomas meilaus Jo Vietininko šioj žemėj, tenusileidžia ant Jūsų, Jūsų šeimų, Jūsų Tėvynės ir tepasilieka su Jumis visados – Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“.

Iš šios kalbos matome, kokį gilų įspūdį belgui padarė Panevėžio Eucharistinis kongresas, jo tvarka, tikinčiųjų gausumas, gilus tikinčiųjų dievotumas. Jis nebūtų gėdos padaręs nei Briuseliui, nei Paryžiui, nei didingai Romai.

Čia ir pasirodė vyskupo Kazimiero Paltaroko sugebėjimas vadovauti ir organizuoti plačias mases. <...>“ (Kunigo Jono Gasiūno atsiminimai. Iš PALTAROKAS, Kazimieras. Gyvenimo bruožai. Vilnius, 2005, p. 353.)

Panevėžio vyskupijos eucharistinio kongreso šventaisiais 1933 metais vadovas.
Tai progai skirtas laikraščio „Panevėžio garsas“ 1933 m. liepos 1 d. numeris.

Į titulinį  Atgal